Kaip reikėtų elgtis su sovietiniu paveldu?

– Perkelti į muziejų. Tik aš nemanau, kad kas nors tą paveldą dažnai atsimins ir eis lankyti, nebent jis būtų sukauptas bendrai, kaip Grūto parke, į kurį savo sūnų būtinai nusivešiu. Žinau, kad pasaulyje tokio tipo paveldo objektai tampa turizmo traukos taškais, pavyzdžiui, koncentracijos stovyklos Vokietijoje. Tačiau šis paveldas turi būti labai aiškiai atskirtas, lankytojai turi suvokti, kad tai yra simbolis to, kas mums netinka ir yra negera, kitaip nebus išvengta dviprasmybių.

– Aš neprieštarauju, kad sovietinis paveldas būtų kaupiamas, tačiau tam turi būti speciali vieta. Tikrai nereikia, kad jis būtų demonstruojamas gatvėse ir aikštėse kaip priminimas – kas norės, nuvyks į muziejų ir pasidomės. Juk net jaunimas, visai neatsimenantis anų laikų, važiuoja tvarkyti ištremtųjų kapaviečių. Mano seneliai irgi buvo išvežti, patys organizavome močiutės palaikų pargabenimą. Labai džiaugiuosi, kad galiu lankyti jos kapą.

– Kam tas paveldas reikalingas? Gal reiktų pagaliau jį pamiršt – juk 25 metai praėjo. O kažkas dar ginčijasi, kad nukeldami Žaliojo tilto skulptūras, kažką prarasime. Įdomu ką? Juk tai net ne mūsų. Nejaučiu jokios nostalgijos aniems laikams, todėl tegu vežasi visą sovietinį paveldą į Grūto parką, ten ir pasižiūrės į jį, kam bus įdomu.

– Jokiu būdu nesutinku, kad sovietinį paveldą reikia specialiai saugoti ar restauruoti. Tiek metų kovojome prieš šią santvarką, vargome, laisvinomės, atrodo, pagaliau atsisveikinome, kodėl turėtume jam vėl skirti tiek dėmesio. Sutinku, kad kaip paveldas, sovietinės skulptūros ir kiti objektai, gali rasti savo vietą, bet jokiu būdu ne mūsų miestų centruose.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS