Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Darbėnai – „Mūsų miestelių“ akiratyje

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Kultūra
  • 2015-07-17

Jau kelios dienos, kai po Darbėnų miestelį bei apylinkes sukinėjasi Lietuvos televizijos filmavimo grupė – žinoma laidų redaktorė ir dokumentinių filmų kūrėja Nijolė Baužytė, režisierė Stanislava Keinienė, operatorius Rimantas Miškelevičius ir garso režisierius bei kompozitorius Algimantas Apanavičius.

Žurnalistė Nijolė Baužytė sakė, kad miesteliuose jai įdomiausi paprasti, bet kuo nors iš kitų išsiskiriantys žmonės.

Kuria metraštį ateities kartoms

Ką vilniečiai kūrėjai čia veikia, spėlioti nereikia – suka vaizdo filmą apie Darbėnų miestelį.

Anot N. Baužytės, šis, kaip ir visi iki tol 50 min. trukmės filmai, jai jau bus 153-asis pagal pavadinimą, bet 290-asis – pagal dalis. „Kai kurie miesteliai yra tokie turtingi, kad į vieną dalį visko sutalpinti neįmanoma, prireikia kelių“, – tokią aritmetiką „Pajūrio naujienoms“ paaiškino jau kone visą Lietuvą su filmavimo grupe apkeliavusi ir pagaliau į Kretingos rajoną atklydusi žurnalistė.

„Nežinau, kaip čia įvyko, bet Kretingos rajonas iš mano horizonto tikrai buvo išslydęs. Žemaitijoje mus nuolat nuviliodavo tai Ylakiai, tai Mosėdis, tai kokie Kuliai ar Palanga. Lig šiol jaučiau sąžinės graužatį, todėl šiandien mes čia“, – sakė N. Baužytė. Jos teigimu, filmų „Mūsų miesteliai“ kūrėjų tikslas – archeologijos tyrinėtojams palikti istorinį metraštį apie Lietuvos vietoves, kuriose gyveno žmonės.

Kūrėjus domina viskas: miestelių gamtovaizdžiai, istorinė praeitis, sudėtingos, kartais gražios, o kartais keistos žmonių biografijos. Anot Nijolės, pasitaiko, kad vėliau elitu save laikantieji inteligentai ir papriekaištauja – esą, kodėl kalbino ir filmavo paprastą buvusią vienuolyno skalbėją, o ne kokį žinomą mokytoją, ne daktarą, ne direktorių? „Bet juk mums įdomūs paprasti žmonės, išsiskiriantys iš kitų. Ir miesteliai įdomūs tik tie, kurie yra ne kaip visi, išskirtiniai. Jei filmuoti kviestume būtinai direktorių, būtinai dar valdžios atstovą, tai tas mūsų filmas panašėtų į tarybinį. Ne tokio mes norime“, – atviravo N. Baužytė.

Žavi žemaičių optimizmas

Sukurti filmą apie Darbėnų miestelį žurnalistę paskatino nuo Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžio laikų besitęsianti pažintis su jame gyvenančia politike Jūrate Laučiūte, kuri, anot Nijolės, filmavimo dienomis tapo jai moraline atspara. „Tokių žmonių, kaip Jūratė, turime kiekviename miestelyje, kuriame befilmuotume. Pas juos galime bet kada nuvažiuoti, ko nors pasiklausti, paprašyti, jei šalta, pasėdėti, sušilti“, – sakė filmų autorė.

Anot jos, paprastai kūrybinei grupei kur kas dažniau pasitaiko sutikti nelaimingų, tikrų arba išgalvotų rūpesčių prislėgtų, dejuojančių žmonių. O Darbėnuose buvo kitaip.

„Pažiūrėkit, kad ir duonos kepėja Vida Viskontienė – juk kaip saulė ji šviečia, visa optimizmo pilna. Arba štai Japonų sodą įsteigęs buvęs daktaras Šarūnas Kasmauskas – kokia gili ir teisinga šio vyro filosofija... Įsitikinau, kad žmonės šiame krašte kitokie, gal dėl to, jog žemaičiai, gal kad nuo jūros“, – svarstė N. Baužytė, prisiminusi kalbintus savo būsimo filmo herojus.

Nuoširdžios pagalbos juos renkantis kūrėja teigė sulaukusi ir iš seniūno pavaduotojos Bernadetos Litvinienės, pateikusios išsamias charakteristikas.

Tarp filmo herojų bus ir 1998 m. Darbėnų mokykloje įsteigto Rezistencijos muziejaus sumanytojas bei įkvėpėjas Stanislovas Burba, ir kažkada buvęs kolūkio pirmininkas, Lazdininkuose tikintiesiems padėjęs pastatyti koplyčią Albinas Šimkus, ir senas miestelio gyventojas Antanas Juška, ir buvęs seniūnas, tautodailininkas Edvardas Stalmokas.

Operatorius Rimantas Miškelevičius filmavo ir Baltų mitologijos parke.

Eksperimentas pavyko

Pasak N. Baužytės, užsukus į mažą Lietuvos miestelį, kartais iš pirmo žvilgsnio nieko patrauklaus nėra. „Ir staiga užsikabini už kokios smulkmenos – pamatai neįprastą daiktą, keistuolį gatvės praeivį ar pastatą – siužetas išsirutulioja taip, kad tas miestelis tampa nepaprastai turtingas ir originalus, ir jau, žiūrėk, į vieną juostą visko net nesudėsi. Tada negailestingai tenka trumpinti, pjaustyti savo kūrinį tarsi gyvą kūną, bet taip reikia“, – atviravo N. Baužytė.

Dokumentinius filmus apie mažus Lietuvos miestelius ji kuria jau 25-erius metus. Pirmasis buvo apie gimtinę Pušalotą prie Panevėžio. „Filmas prasideda klausimu: Kas yra Pušalotas? Iš tiesų, kas tai per miestelis, prie kurio nei miško arti, nei kokių gražių pastatų. Siaura, mažytė upė tik už dviejų kilometrų, o ir ta pati Atmata vadinasi – jau vien pavadinimas ką sako... Bet juk nelygu kokiomis akimis žiūrėsi: man ten kiekvienas namas, kiekvienas kapinių kapas, kiekvienas bažnyčios laiptas iškalbingas ir labai brangus“, – prisiminimais dalijosi kūrėja.

Filmą, tuomet nufilmuotą dar su režisieriumi Romualdu Jarašausku, ji vadina „eksperimentiniu triušiu“. „Parodėm žiūrovams, nesitikėdami sulaukti tiek daug skambučių, nors tuomet ir mobiliųjų telefonų nebuvo. Žmonės prašė pakartoti dar ir dar kartą, o mes labai džiaugėmės, kad tikslas – pasiektas“, – teigė žurnalistė.

Anot N. Baužytės, dabartiniu metu kurti „Mūsų miestelius“ tampa kaskart vis sunkiau, nes žmonių, juose gimusių ir augusių, išgyvenusių istorinius įvykius, lieka vis mažiau.

„Nėra tas pats, kai pasakojimą girdi jau atkartotą, nebe iš pirmųjų lūpų“, – apgailestavo kūrėja.

Į ištuštėjusias sodybas, anot jos, atsikrausto prašalaičiai, ir buvusi miestelio dvasia bei papročiai jiems jau neberūpi.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas