|
|
|
Su „Miegančiais žmonėmis“ kviečia į kelionę laiku
„Tačiau tai nereiškia, kad „Miegančių žmonių“ negalima skaityti neperskaičius mano pirmųjų romanų. Tai – atskira knyga, kurioje stengiuosi atskleisti mintį, jog laikas niekur nedingsta, jog per In ir Jan juoda tampa balta, o balta – juoda. Viskas sukasi spiralės principu, ir kuo žmogus toliau pažengęs dvasiniu keliu, tuo giliau šį principą suvokia“, – teigė L. Stonkutė, ne per seniausiai išleidusi du dvasinės saviugdos vadovėlius ir, nesitraukdama nuo rašymo, jau rengianti naują knygą. Kūrėja prisipažino, jog rašymas jai – pomėgis, priklausomybė, be kurios ji nebegalinti gyventi: „Nors ir išsiurbia nemažai energijos, rašymas mane svaigina, kai rašau, nieko aplink nebejaučiu, man svarbu išlieti tą informaciją, kuri pati ateina nepaaiškinamais būdais ir kurios, deja, aš neturiu galimybės patikrinti. Todėl man labai svarbu, kai skaitytojai, pakeliavę ar pasisėmę žinių, diskutuodami su manimi tam tikra prasme tą informaciją patvirtina.“ Viename iš susitikimų su skaitytojais L. Stonkutė išgirdo Tibete pabuvojusios moters paaiškinimą, jog Tibeto vienuoliai apie pasaulį kalba kaip apie gyvatę, kurios viršugalvis yra saulė. Ant gyvatės kūno esame mes, ir kuo aukštesnio lygio mūsų išsivystymas, kuo aukščiau „lipame“ tuo kūnu, tuo geriau suvokiame gyvenimo, laiko spiralę. „Tai būtų vienas knygos klodas. Kitas – tai siužeto vingiai: meilė, nuotykiai. Kad juos suvoktum ir galėtum apie tai rašyti, reikia ir pačiai įsimylėti, pajausti, patirti, – atviravo L. Stonkutė, atskleidusi pagrindinę „Miegančių žmonių“ idėją. – Mes negalime pasaulio skirstyti į juodą ar baltą, kai baltą – pateisiname, juodą – niekiname. Žmogus visada neigia, kas jam svetima, ko nepažino, bet paskui likimas taip pasisuka, kad pats pradeda klimpti į juodumą. Ir tada ima save niekinti, kol ateina suvokimas, kad gyvenime reikia ir vieno, ir kito. Mes tarsi norime sustabdyti pasaulį, kad jame nebūtų juodų spalvų, bet tai neįmanoma. Ir tik kai atsiduri juodojoje pasaulio pusėje, supranti, kad tai nėra taip blogai, tai – pilnatvė.“ Keturis romanus parašiusi autorė prisipažino: arčiausiai širdies jai – „pirmagimis“, dviejų dalių romanas „Azahielle“. Jis – sunkiausias skaityti, tačiau jeigu skaitytojas „ištveria“ pirmuosius 60 puslapių, vadinasi, viskas gerai, nė pats nepastebi, kaip perskaito visą knygą. „Visos knygos susijusios su mano asmenine patirtimi. Skaitant mano knygas galima atsekti visus momentus, kurie įvyko mano gyvenime: tai ir mokytojo Vetrovo mirtis, kai rašiau „Mirties stepę“, kelionė į Indiją, nemažai asmeninių išgyvenimų sudėta į „Miegančius žmones“. Faktai – netikri, bet patirtys – tikros. Tačiau skaitytojai, girdėjau ne kartą, jau įsivaizduoja kitą veikėją, o ne mane, autorę, jos vietoje“, – kalbėjo L. Stonkutė. Pasisemti naujos asmeninės patirties, kuri suguls į naująją knygą, L. Stonkutė buvo išvykusi į Škotiją, nes naujo romano veiksmas ir vyksta būtent šio nepakartojamo grožio šalyje bei Anglijoje. Nusprendusi, jog neberašys iki rudens, autorė sau duoto pažado neištesėjo: rašymas vėl užklupo pats, vėl įklampino savaime plaukianti informacija ir nauji pojūčiai. „Kada pasirodys knyga – nepasakysiu. Greičiausiai – pavasarį, bet jeigu rašymas manęs nepaleis ir vasarą – šiaip kūrybai stengiuosi skirti tamsųjį metų laiką – gali būti ir anksčiau. Pati suprantu, jog reikia ilsėtis, jog reikia valdyti poreikį rašyti, kažkiek atsitraukti”, – jog kūryba gali ir sekinti, pripažino L. Stonkutė. Knygų autorė labai vertina abipusį ryšį su skaitytojais, kurie kūrėją susiranda patys: rašo laiškus, komentuoja siužetines linijas, dėkoja ir skatina kurti, nesustoti.
|
|
