|
|
|
Dviguba dovana gimtinei
Šią liepą internetinėje „Youtube“ svetainėje išplito kretingiškių 33-ejų Aušros Brasienės ir 84-erių jos senelio Vacio Daukšo daina „Gimtinei“. Melodiją šiai dainai pagal ilgamečio Kretingos ligoninės felčerio V.Daukšo sukurtus posmus parašė muzikos edukologė, buvusi Kretingos katalikų bažnyčios chorvedė A. Brasienė.
Dainą dovanojo jubiliejui „Žinojau, kad senelis mėgsta savo sukurtą eilėraštį „Gimtinei“. Todėl prieš ketverius metus, švenčiant jo 80-metį, pagal tą eilėraštį sukūriau dainą. Tai buvo jubiliejinė dovana jam. Žinojau, kad namiškiai jau yra surinkę ir išleidę jo per visą gyvenimą sukurtus eilėraščius. Tačiau tik dabar, įrašydama savo kūrybos giesmes bei dainas, prisiminiau ir proginę dainą „Gimtinei“ – taip ji ir paplito internete. Seneliui įrašiau ir padovanojau vienetinę savo kūrybos plokštelę“, – pasakojo A.Brasienė. Ji neslėpė sentimentų, kad V.Daukšo sukurti posmai, dažnai virtę balsingomis jo paties pamėgtomis dainomis, lydėjo ją nuo vaikystės: šeimos ar giminės šventės, o ir šiaip sekmadienio susiėjimai, neapsieidavę be dainų. Taip jis pradėjo ir brėžė meilės muzikai liniją savo šeimoje, perduodamas ją dukrai Vilijai Vitkauskienei, Kretingos meno mokyklos pedagogei, bei dviem savo anūkėm Aušrai ir Giedrei. Guvus ir šmaikštaus žodžio kišenėje neieškantis Vacys prasitarė, kad tai „Vitkauskų kompanija“ jį taip giminėj ir išgarsino, išspausdinusi jo posmus ir neleisdama jiems nueiti į užmarštį – mat tituliniame Vacio Daukšo knygos „Eilėraščiai“ puslapyje yra pažymėtas leidybos centras „Vitkauskai“. Kūrė proginius kupletus V. Daukšas neslėpė, jog eiliuoti jis pabandęs dar mokyklos suole, besimokydamas Ylakių gimnazijoje. „Įdomi detalė: iš tikrųjų esu gimęs Stipinų kaime, prie Skuodo. Tačiau ten išgyvenau 20 metų, o Kretingoje – jau kone septintą dešimtį, todėl Kretingą ryžtuosi vadinti ne tik savo vaikų ir anūkų, bet ir savąja gimtine.“ Vyras sakė gimęs gausioje – 8 vaikų – šeimoje, buvo jaunėlis, ir tai, kad jis siekęs mokslo, esąs jo motinos Onos nuopelnas. Po kariuomenės baigęs Klaipėdos medicinos mokyklą ir tapęs greitosios pagalbos felčeriu: Kretingos ligoninė, kur prabėgo 40 darbo metų, buvo pagrindinė jo gyvenimo darbovietė. „Ligos, traumos, kančios, mirtys buvo kasdienybė, o geriausias vaistas pabėgti nuo tos pilkumos buvo kūryba. Širdį atgaudavau vakarais, tylumoj sėdęs eiliuoti. Viską rašydavau iš gyvenimo – tai, kas skaudėjo, guodė, džiugino. Ligoninė žinojo, kad bet kokia artėjančia proga kolegą sveikinsime mano sukurtu proginiu kupletu. Ligi šiol atmenu, kaip daktaras Navasaitis plėšdavo armoniką, o aš traukdavau savus kupletus“,– prisiminė V. Daukšas, pridurdamas, jog kūryba aplinkinius stebinęs ir per dukters Vilijos bei anūkės Aušros išleistuves mokykloje. Daugelis jo kupletų tapę žinomomis dainomis, vestuvių palinkėjimais. „Dabar nedaug kur bepadainuosi, net vestuvėse jaunimas labiau juokeliais švaistosi, o dainų nebemėgsta – dainomis dvasios nebeišlieja. Tik šeimoj per šventes išsitraukiame savo „kantičkas“, tada skamba visi mūsų namai“, – džiaugėsi kretingiškis.
Meilė muzikai ir žmonėms Keliasdešimt į knygą sudėtų eilėraščių yra skirtų Kretingos muziejaus etnografinio ansamblio „Volungėlė“ dainininkams įvairiomis jų gyvenimo progomis, kiti tapę ansamblio pamėgtomis dainomis. „Visiškai nesikankindavau kurdamas, – man tai būdavo didžiausias malonumas, svarbu būdavo sužinoti esmines žmogaus gyvenimo detales, o žodžiai liedavosi savaime. Bet dabar mes, senosios volungėlės, jau aštuntus metus atostogaujam – nesame atleisti, bet, matyt, nebelaukiami scenoje. Skaudžiai išgyvenome „Volungėlės“ mirtį: tai nebuvo vien ansamblis, tai buvo tikra bendruomenė, mes ligi šiol pasiilgstame vieni kitų“, – kūrybinės saviraiškos ir bendrystės svarbą pabrėžė pašnekovas. Taip pat prisipažino, kad dabar vis dažniau besusirenką vieni kitų ne dainomis pamaloninti, bet giesmėmis išlydėti: „Labai įsijaučiu – žemaitiški Kalnai turi dvasiškai magišką poveikį. Anksčiau žmonės Kalnus per „būdynę“ 5 val. giedodavo, dabar sutrumpino ligi 3 valandų.“ „Jei šiandien iš mano gyvenimo Dievas išbrauktų dainas ir eiles, sakyčiau, kad gyvenimas be kūrybos yra sielos kalėjimas“, – vaizdingai kūrybos mūzos reikšmę apibūdino V.Daukšas. O Aušra neslėpė, kad senelis jai visada buvo ir tebėra tikro vyro idealas, pagal kurį ji piešė ir rado antrąją savo gyvenimo pusę – sutuoktinį Viktorą. „Švelnus, atsakingas, atidus, nuoširdus, kūrybiškas – toks yra mano senelis. Buvo laikas, kai pas senelį ir močiutę Pranutę gyvenau ir vadinau juos tėveliais. Mano meilė dainai ir muzikai atkeliavo iš jų“, – kalbėjo pašnekovė. *** Gimtinė Lietuvoje netoli jūros, Kur Akmenos tėkmė lėta, Yra brangus ir mielas miestas, Kuris vadinas Kretinga. Pažįstamas kiekvienas takas, Kiekviena gatvė artima. Ar yra dar kur nors vietelė Tokia, kaip mūsų Kretinga? Čia protėvių dar jaučiam dvasią, Tėvų dar mename žingsnius. Toks mylimas nė vienas kraštas Nebuvo niekad ir nebus. Gimtinė – gražiausias kampelis, Toks nuostabiai geras, jaukus. Ar gali tad jo nemylėti Čia gimęs ir augęs žmogus? Kretingai – 750 metų Laukais lygiaisiais Žemaitijos Lėtai sruvena Akmena. Ant jos krantų gražiausioj vietoj Iškilo miestas Kretinga. Per šimtmečius jinai daug matė, Atlaikė vėjus vakarų. Grubiais nagais vėl širdį draskė
Padvelkęs šaltis iš rytų. Karams praūžus nepalūžo,
Vėl kėlėsi iš pelenų. Išsiplėtė ir pagražėjo Dėka darbščių, gerų žmonių. Mes pirmas pėdas čia įmynėm, Pirmąkart ištarėm „mama“, Čia žaidėm, krykštavom, liūdėjom, Pražydo meilė čia pirma. Užaugom ąžuolais ir liepom, Pamėgom Akmenos krantus. Tėvai ir protėviai čia ilsis, Todėl šis kraštas toks brangus. Mylėkim tą pajūrio perlą, Nes šita žemė mums šventa. Mieliausias Lietuvos kampelis – Gimtasis miestas Kretinga. Rekviem „Volungėlei Nurimk „Volungėle“, giedojus ilgai, – Sugrubo balselis, nušiuro sparnai, Paseno giesmelė, skambėjus kadais, Iškilmingom progom po muziejaus skliautais. Palengva, po vieną vis rinkom balsus. Nedaug kas ir veržės dainuoti pas mus, – Et, sako, muziejui visi nurašyti, Bet vis tik atėjo, gražiai paprašyti. Daug buvo tokių, kurie klausė, kiek moka. Veltui dabar nieks nedainuoja, nešoka. Jie uždarbius žino garsių atlikėjų, Už dyką dainuoti todėl neatėjo. O tie, kas ansambly šiandien dalyvauja, Ne litų uždirbt į muziejų keliauja, Ne priedo prie pensijos bandom ieškoti, Mus atvedė didelis noras dainuoti. Už tai, kad neleidote širdžiai nurimti, Taip noris kiekvieną priglaust, apkabinti, – Apie čia dainuotus gan ilgus metus Telieka visiems atminimas šviesus!
Vacys DAUKŠA
|
|
