|
|
|
Sugrįžtuvės į orkestro muzikos pasaulį
„Maestro, tonaciją!” – sulig šia komanda sugaudus trimito garsams, Valstybės dieną ant Palangos tilto susirinkusią minią vieningai giedoti Lietuvos himną užvedė 49-erių kretingiškis Palangos orkestro trimitininkas, Klaipėdos muzikinio teatro orkestro artistas bei Stasio Šimkaus konservatorijos pedagogas Sigitas Petrulis. „Tai – jau nebe pirmoji mano patirtis. Išsyk prisiminiau, kaip dar 1988-ųjų liepą man teko garbė skelbti studentų dainų ir šokių festivalio „Gaudeamus“ pradžią. Atsimenu, į festivalį Vingio parke susirinko sovietinė valdžia, sakė sveikinimo kalbas, o po jų dabartinės Muzikos akademijos choras užplėšė Tautišką giesmę. Valdžia staiga sušoko į automobilius ir išrūko. Lietuvoje tuomet jau kilo nacionalinė dvasia. Tą pačią vasarą prie Adomo Mickevičiaus paminklo minia lietuvių išjudino pirmąsias Sąjūdžio bangas“, – tokios paralelės atgimė S. Petrulio prisiminimuose. Šiandieną muzikantas vis dažniau linkęs leistis į savo jaunystės prisiminimų keliones– mat ši buvusi apdovanota neįtikėtina sėkme, turtingomis pažintimis ir bičiulyste su garsiais muzikos pasaulio žmonėmis. Kretingoje S.Petrulis baigęs Muzikos mokyklą, mokėsi pas mokytoją Algirdą Ligeikį, įstojo į Klaipėdos, po to Vilniaus konservatorijas. „Kai mano trimito dėstytojas Edvardas Kuskinas 1989 m. išvyko gyventi į Izraelį, Vilniuje nebebuvo pas ką mokytis ir savaitgaliais tekdavo važiuoti į Leningrado konservatoriją. Ten iš geriausių Vilniaus, Talino, Rygos ir Leningrado konservatorijų mokinių buvo suburtas choras bei orkestras, kuriame teko groti ir man“, – pasakojo S. Petrulis. Beje, bendrystė su šiandieną jau 73 -jų E. Kuskinu jį tebesieja ligi šiol.
Likimas papylė žvaigždžių Nuo tada jam, jaunam talentingam muzikantui, fortūna plačiai atvėrė duris pažintims su muzikos pasaulio žvaigždėmis: nuo pat pirmos dienos jį globojo garsus pedagogas Benjaminas Margolinas. „Tai buvo be galo įdomi ir turtinga asmenybė: ne tik talentingas muzikantas, bet ir triskart Tarybų Sąjungos sporto meistras sunkiaatletis, jo žmona buvo Armėnijos kunigaikštytė, tėvas – cirko artistas, motina – Austrijos imperatorių palikuonė, o senelis buvo kilęs iš Kauno. Jiedu buvo labai geri draugai su Sergejumi Rostropovičiumi.“ S. Petrulį groti nuo pat pirmos dienos pasikvietė orkestrą subūręs Gintaras Rinkevičius, užsimezgė pažintis su profesoriumi Juozu Domarku, ilgainiui tapusiu ir jo bičiuliu: „Vilnius – Piteris, kelionės ir gastrolės po pasaulį dar studentaujant tapo įprasta mano gyvenimo dalimi. Žinojau, kad likimas man dovanojo galimybę priartėti prie Piterio žvaigždžių, kurios buvo ne vien Rusijos, bet ir viso pasaulio muzikos elitas. Tačiau jaunystėje to nesureikšminau, tik vėliau supratau ypatingą to vertę“, – neslėpė pašnekovas. Šiandieną likimo įteikta dovana vadina tai, kad jį, kaip muzikantą, užaugino pasaulinio lygio pedagogai: „Timofej Aleksandrovič Dokšicer – trimito korifėjus, Rusijos Didžiojo teatro solistas ir neįtikėtino talento muzikantas. Susidraugavom Vilniuj – per naktis sėdėdavom ir klausydavom plokštelių. Pasaulyje tuo metu buvo dvi trimito legendos – be T. Dokšicer, dar Moris Andrė iš Paryžiaus, tačiau jo pažinoti man neteko.“ Baigusį studijas, 1990 m. S.Petrulį išsiuntė stažuotis į Zalcburgo Mocarteum universiteto orkestrą. Grįžęs 1991 m. buvo pakviestas į J.Domarko vadovaujamą Nacionalinį kamerinį orkestrą, kuriame grojo iki 1998-ųjų. „Su šiuo orkestru apvažiavome pusę pasaulio: Europą, Šiaurės Afriką, Japoniją. G.F.Hendelio „Mesijas“ ir J.S.Bacho „Mišios“ buvo tie kūriniai, iš kurių mes, orkestro muzikantai, tuomet valgėme duoną“, – prisiminė pašnekovas. Trimito nelietė 15 metų Tačiau menininko gyvenimas – kupinas metamorfozių. Taip atsitiko ir S. Petruliui. 1998-ieji buvo nestabilios ekonomikos ir jo vidinio lūžio metas, kai jį, talentingą profesionalą, paviliojo logistikos verslas. Jam atidavė 15 metų. „Padėjau trimitą į šalį ir jo per tą laiką nė sykio nebepaliečiau. Niekas nepriprašė. Išimdavau iš dėklo išvalyti ir padėdavau atgal. Bet visąlaik jaučiau, kad grįšiu. Visus tuos metus maudė širdį. Naktimis pašokdavau iš miego: Domarkas diriguoja, mano įstojimo akimirka – ir pabundu apimtas streso, kad nesu tam pasirengęs“, – atviravo muzikantas. Lygiai 15 metų – kone valandų tikslumu jis suskaičiavo savo grįžimo į profesionaliąją muziką laiką. Pardavė verslą, išvyko savarankiškai ruoštis į muzikos mokyklą, pradėjo sportuoti, nes raumenys per laiką atrofavosi, o fizinis pasirengimas, pašnekovo žodžiais, yra dalis pučiamųjų instrumentų muzikanto režimo. „Tada paskambinau Domarkui ir sakau – grįžtu groti. Jis žiūrėjo žiūrėjo, klausėsi, nuėjo prie baro – atsinešė išgerti. ,,Negaliu patikėti“, – atsitokėjęs pasakė. Kad ir vėl grosiu, negalėjo patikėti niekas: fiziškai kaip muzikantas atsistačiau, bet orkestro muzikanto reakcija turi būti ypač greita, abejojau, ar gebėsiu ją atgauti. Porą vakarų pasėdėjau orkestre, klausiausi, o trečiąjį, kai kolegą netikėtai paguldė į ligoninę, paskambino ir pasakė, kad ateičiau groti „Velnio nuotakoje“, – sugrįžtuvių išgyvenimais pasidalijo S. Petrulis. Atgrojo, bet kaip po streso išėjo iš scenos – nebepamena: „Neatsigavau iki kito vakaro – visai išsikrovė akumuliatorius“, – pajuokavo. Trečius metus po pertraukos visa širdimi paniręs į muzikos pasaulį, S. Petrulis sakė, jog norėtų prisidėti orkestro muzika garsinant Kretingą būsimuose festivaliuose. * Profesoriaus Juozo Domarko komentaras: - Sigitą pažįstu seniai, jis buvo vienas iš geriausių trimitininkų Nacionalinio orkestro istorijoje. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti tai, ko nori, ir, kai jis pasitraukė, niekas negalėjo nieko pasakyti. Bet aš nenoriu tikėti, kad per tuos 15 metų jis visiškai nečiupinėjo instrumento – antraip jis negalėtų profesionaliai groti, nebent kaimo vestuvėse, – ir čia jis koketuoja. 15 metų laiko tarpas pučiamųjų instrumentų muzikantui svarbus ne tik dėl profesionalumo, bet ir dėl amžiaus – kvėpavimo elementai nuolat turi būti paruošti. Sigitas atgavo profesionalumą. Aš manau, kad žmogus, susikvėpinęs muzika, vienokia ar kitokia forma į ją sugrįžta. Muzikinis Sigito Petrulio kelias: jis grojo Nacionaliniame simfoniniame orkestre – vadovas Juozas Domarkas; Valstybiniame simfoniniame orkestre – vadovas Gintaras Rinkevičius; Lietuvos kameriniame orkestre – vadovas Saulius Sondeckis; Valstybiniame pučiamųjų orkestre „Trimitas“ – vadovas Romas Balčiūnas bei Austrijos Zalcburgo Mocarteum universiteto orkestre.
|
|
