Į Budrius – sodams žydint

Sugrįžti į tėviškės žydintį sodą aštuntąjį kartą pakvietė Kretingos kultūros centro Budrių skyrius, kasmet birželį drauge pabūti, pavakaroti suburiantis savo kaimo bendruomenės šeimas, studijuoti išvykusį jaunimą, kitur gyvenančius kraštiečius.

„Myli – nemyli“, – iš ramunės žiedo būrėsi ir jaunystės laikų draugės (iš kairės) Valentina Beinorienė, Felicija Mačernienė, Severina Buivydienė ir Salomėja Vasiliauskienė.

Į vieną būrį –ir žemaičiai, ir aukštaičiai

„O aš norėčiau, kad ši šventė išnyktų“, – tokiu netikėtu linkėjimu nekasdieniškai pasipuošusius, linksmai nusiteikusius buvusius ir esamus kaimynus nustebino renginio įkarštyje sveikinimo žodį tarti kaimo kultūros skyriaus vedėjos Janinos Lukauskienės paprašytas iš Budrių kilęs, bet, kaip pats prisipažino, netoli – tik iki Baublių – gyventi nuvažiavęs Žalgirio seniūnas Bronius Talmontas. Nuščiuvusiai salei paaiškinęs, jog tik norėtų, kad žmonės kaimo nepaliktų, o gyventų ten, kur šaknys, seniūnas sulaukė pritariančių plojimų.

Pasak J. Lukauskienės, tradicija tapęs kartu su biblioteka organizuojamas renginys „Sugrįžkim į tėviškės žydintį sodą“ – projektinis, finansuojamas rajono Savivaldybės. Kadangi Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus yra paskelbęs Etnografinių regionų metais, vakaras ir buvo skirtas regionams, apie kurių dvasinį, kultūrinį bei istorinį savitumą papasakojo ji pati. „Tarp mūsų šiandien irgi – ne vien žemaičiai. Turime iš Aukštaitijos kilusius Rimą Stuopelienę, Onutę Navajauskienę ir Andrių Kišoną, Mažosios Lietuvos atstovę Svetlaną Talmontienę“, – vardino vedėja.

Šventėje susitikę turėjo apie ką pasišnekėti seniai jau išnykusio, bet vis tiek gimtuoju vadinamo Šmilkščių kaimo gyventojai: (pirmoje eilėje, iš kairės) Antanas Simutis, Valerija Jasevičienė, Jadvyga Enzinienė ir Pranciškus Simutis, (antroje eilėje) A. Simučio sūnus Vidas ir anūkas Aurimas.

Nostalgija Šmilkščiams

„Aš taip pat jaučiuosi saviškis, mokyklą lankiau Budriuose, o vėliau, kai po melioracijos sunaikino mūsų Šmilkščių kaimą, šeima ir gyventi persikėlė čia. Bet Šmilkščius lig šiol atsimenu su didele nostalgija – prieš akis ir ta medžiais apaugusi mūsų sodyba, ir upė, kurią vaikai Kūlupeliu vadindavom“, – prisiminimais dalijosi Antanas Simutis, į šventę su sūnumi Vidu ir anūku Aurimu atvykęs iš Mažeikių rajono.

A. Simutis iki pensijos buvo pedagogas, mokytojavo Kartenoje, paskui – Tirkšliuose. O Kauno rajone, Raudondvaryje, gyvenantis jo brolis Pranciškus – mokslininkas.

„Baigęs Kartenos vidurinę mokyklą, tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje įsigijau mechanizacijos inžinieriaus specialybę, apsigyniau disertaciją, kurios tema – termoakumuliacinių šildytuvų žemės ūkio gamybinių patalpų šildymui tyrimas“, – šypsojosi pakalbintas garbaus amžiaus vyras, spėliojo: gal tie gabumai – iš šeimos parėję?

Antano ir Pranciškaus tėvas Tadas Simutis turėjo ryšių su knygnešiais, pats labai mėgo skaityti, o būdamas 16-os jau dirbo kaimo policininku, vėliau ir Kartenos viršaičiu tapo.

„Mūsų mama Magdalena buvo poetiškos sielos, eilėraščius rašė, bet apie tai ne taip seniai tesužinojom“, – pridūrė Pranciškus, dailiai susegtą pluoštą jų atsivežęs į vakaronę – gal kam iš buvusių kaimynų padovanos?

„O mūsų atminty gimtieji Šmilkščiai – tai basakojė vaikystė, šienapjūtės darbai, daržų ravėjimas, bulvių kasimas, medinės klumpės, daug gražių sodybų – ir šiandien galėčiau piešte nupiešti, kur gyveno Puplesiai, Turauskiai, Miklovai, Staponkai, Jonkai...“ – prisiminimais dalijosi 52 metus Kretingoje gyvenanti Valerija Jasevičienė.

„Be tėvo trys sesės augom – pokariu vokiečių pasiųstas kasti apkasų negrįžo, – tačiau savo mamai Valerijai Štombergienei šiandien taip pat galime nusilenkti. Ji buvo paprasta, bet rūpestinga ir mus, vaikus, mylinti“, – pridūrė V. Jasevičienės sesuo Jadvyga Enzinienė, taip ir likusi gyventi Budriuose.

Šventės sūkuryje Jonų neatsirado, o ir Janina buvo tik viena – pati organizatorė kultūros skyriaus vedėja J. Lukauskienė (kairėje).

Linkėjimus įpynė į Joninių vainiką

O Valentina Beinorienė, amžiumi vyriausia išnykusio Šmilkščių kaimo gyventoja, turi ir liūdnų prisiminimų.

„Jaunystės nemačiau – 18-os buvau, kai šeimą ištrėmė į Sibirą,10 metų ten išbuvom. Todėl, kai kas nors paklausia apie jaunas dienas, atsakau, kad sunkios jos buvo“, – prisipažino daug vargo mačiusi, su vyru sūnų ir dvi dukteris užauginusi, pas vieną jų – šio renginio organizatorę Janiną Lukauskienę – Budriuose gyvenanti senolė.

„Mama man, kaip ir brolis Algis, – visada dešinioji ranka“, – pasidžiaugė Janina, visus šventės dalyvius kviesdama ragauti jų pagamintos giros, skanauti žemaitiškų valgių – kastinio su karštomis bulvėmis, cibulynės, naminio pyrago.

Budrių ir Kūlupėnų saviveiklininkų visą vakarą linksminti, ne vieną valsą aplink salę apskrieti suspėję svečiai organizatorių buvo išvilioti prie šalia bažnyčios esančio tvenkinio – pasroviui paleido vieną didelį Joninių vainiką, į kurį prieš tai kiekvienas įpynė po laukų žolyną kaip gražiausią linkėjimą kaimui ir patiems sau, pasiklausė, ką apie šventą ugnį pasakojo buvusi mokytoja Vida Paulauskienė, uždegė Joninių laužą, o, Vaidilutės pamokyti, iš ramunės žiedo ir meilę išsibūrė.

• Rašyti komentarą (0)