Iš rąstų surenka karo trofėjus

Kurmaičiuose įsikūrusios Jūratės ir Prano Varkojų medienos įmonės ofisas primena senienų muziejų: pasieniais išdėlioti senieji staliaus meistrystės įrankiai, tačiau ypač įdomi yra puodynė, sklidinai pripildyta karo reliktų – kulkų, sprogmenų skeveldrų, kuriuos surinko gaterinės meistras Antanas Butkus su savo bendraminčiais.

Antano Butkaus ir jo bendraminčių rąstuose aptiktų sprogmenų liekanos tapo įmonės muziejaus eksponatais.

„Mūsų meistrai – kaip šeima: jau 21 metus veikia įmonė; per šį laiką, žinodami, kad renkame senienas, jas mums patys ir sunešė. Kas savo senelio ar prosenelio laikų oblių, kaltus, spaustuvus bei kitokius užsilikusius įrankius, kurių jau buityje nebenaudojo, – padarėm lentyną ir taip gimė krašto meistrystės muziejus“, – aprodydama eksponatus, kalbėjo J. Varkojienė. O pjaudami medieną meistrai vis aptikdavę joje įstrigusių ir mūsų dienas pasiekusių karo laikų liudytojų – įvairaus dydžio skeveldrų, kulkų bei kitokių sprogmenų atplaišų. „Sudėjo į vieną krūvą ir sykį atnešė parodyt, – dabar jų jau prisirinko visa puodynė“, – pasakojo J. Varkojienė, tvirtindama, jog tie eksponatai – tai A. Butkaus nuopelnas.

„Pjaudami medieną nuolat aptinkame metalo atplaišų: smulkiąsias išpilame su pjuvenomis, o stambesnių su vyrais gateristais nusprendėme neišmesti. Žiūrim, kad per laiką tikrai nemažai jau to vokiško metalo prisirinkę“, – pajuokavo A. Butkus.

Pašnekovas tikino, jog kone visi radiniai – iš Antrojo pasaulinio karo laikmečio: „Pjauname rąstus ir atrandame įstrigusių sprogmenų, ypač – iš Dimitravo miškų suvežtoje medienoje. Siaubas, kiek tuose rąstuose jų yra – šie nusagstyti metalo atplaišomis iki 3–3,5 cm dydžio. Kiek teko girdėti, ten buvę vokiečių sprogmenų sandėliai, kuriuos jie atsitraukdami susprogdino. Na, o medžiai sugėrė į save visas išsitaškiusio arsenalo skeveldras, kurios buvo apaugusios, o pjaunant pjūklai jas liečia, – kiek pjūklų per tai sugadinta“.

A. Butkus tikino, jog radinių rąstuose iš senesnio laikotarpio nesą, nes jų gaterinės meistrai pjaunantys 70–80 cm storio medžius, pasodintus ligi karo. „Aptikti užstrigusio kokio ietigalio neteko, – tokių galbūt surastum šimtamečiuose ąžuoluose šalies regioniniuose parkuose, bet tokie medžiai yra tausojami ir mūsų nepasiekia“, – aiškino meistras.

• Rašyti komentarą (0)