|
|
|
Karo žaizdas gydosi Lietuvoje
Mūšyje sužeistas ir po ligonines mėtytas 24-erių Ukrainos nacionalinės gvardijos seržantas Oleksandras Larinas šiuo metu gydosi Santariškių reabilitaciniame centre, savaitę praleido Palangoje. Jo gyvenimo istorija dramatiška, kaip ir kitų Donbaso vaikinų, kurie šaliai buvo reikalingi kaip kariai, o dabar net namuose laikomi priešais. Ligoninėje užkrėtė kraują „Lietuva man padėjo daugiau, negu Ukraina, nors už ją kovojau. Ne todėl, kad mano gimtoji šalis neturėtų resursų ar galimybių pasirūpinti sužeistaisiais, o todėl, kad sužeistieji ir žuvusieji jai mažai terūpi. Jauni žmonės išeina kovoti sveiki, o sugrįžta ne tik suluošinti, bet dar ir ligoti“, – tikino vaikinas, mūšio metu sužeistas į blauzdą – kulka per kaulą išėjo kiaurai, o skeveldros išdraskė audinius. Patekęs į nelaisvę, vėliau per 4 mėnesius mėtytas po 10 ligoninių, perpilant kraują, jis buvo užkrėstas hepatitu C, ir paliktas likimo valiai. Išsekęs ir išsižadėtas artimųjų, smulkaus kūno sudėjimo ir ne pagal amžių subrandintas karo išbandymų, O. Larinas sulaukė geradarių pagalbos: vieni paviešino jo istoriją, kiti nuo kovo mėnesio Lietuvoje moka už jo gydymą, nes jis nepateko pagal kvotą gydytis už valstybės lėšas. „Ukrainoje medikai sakė: gydysim koją, bet neteksi kepenų, arba kepenis, bet liksi luošas. O Lietuvoje medikai gydo kompleksiškai, ir aš beveik neberaišuoju“, – nusišypsojusia sėkme džiaugėsi vaikinas.
Į armiją užsirašė savanoriu Iš Makijevkos, Donecko priemiesčio, kilęs vaikinas 2010–201-aisiais tarnavo šauktiniu Ukrainos kariuomenėje. Toliau jis detaliai, tarsi dokumentiniame filme, atpasakojo kare patirtus išgyvenimus: „Ne iš nuogirdų, o savo akimis mačiau, kaip Kryme žmonės atvirai sutiko okupantus, ir kai pernai vasarą į Donbasą pradėjo vykti rusai, čečėnai, nelaukiau – kuprinę ant pečių ir užsirašiau savanoriu į Nacionalinės gvardijos Donbaso batalioną. Pusantro mėnesio vyko mokymai – armijoj buvau reaktyvinės ugnies įrenginio ant automobilio (kaip rusiškos „katiušos“) vadu, o čia tapau granatsvaidžio taikytoju. Paprastiems kariams sakė: 2–3 kartus pašaudysite ir grąžinsime atgal. Užsidėjome rožinius akinius, deja, realybė buvo kitokia“, – kalbėjo O. Larinas. Anot jo, įprastai kovose šarvuotos mašinos siunčiamos į priekį, kariai eina už jų. „O pas mus buvo atvirkščiai – žmonių nesaugojo, jie buvo siunčiami į šturmą pirmi“, – prastą Ukrainos armijos karybos strategiją atskleidė kariškis. Jis mano, jog klaidų buvo todėl, kad per 24-erius nepriklausomybės metus Ukraina nesugebėjo nusikratyti korupcijos, kyšininkavimo, o tarp karių šnekama, jog kariniai laipsniai bei vardai buvo perkami, ir juos įgiję vadai vadovauti negeba.
Paleido ugnį į besitraukiančius O. Larinas per pusantro mėnesio – ligi sužeidimo pernai rugpjūčio pabaigoje separatistams šturmuojant Ilovajską – pabuvojo keliuose mūšiuose. Tą lemtingą rugpjūčio 29-ąją jo batalionas įsitvirtino miesto pakrašty – mokykloj. “Mano grandyje buvo 2 prieštankiniai granatsvaidžiai, – sėdėjom garažo duobėje: iš pradžių mus apšaudė smulkiais šaudmenimis, o po to – minomis iš viršaus, kad nepabėgtume. Mina pataikė ir į mūsų granatsvaidį bei šovinius. Kai susprogdino ginklus, mums reikėjo apie 100 m apšaudant perbėgti į mokyklą, – niekad savo gyvenime nemačiau taip greit bėgančių žmonių, kaip tąkart, – neslėpdamas jaudulio pasakojo karys. – Apsupti Ilovajsko katile 5 dienas laukėme komandos pasitraukti: galvojome, kad išeisime naktį, kai tamsu. Bet iš Kijevo atėjo įsakymas trauktis ankstyvą rytą, neva, susitarta su rusais, kad šie atvers „žaliąjį koridorių“. Bet kai mūsų kolona pajudėjo, separatistai pradėjo šaudyti iš prieštankinių pabūklų: daug mūsiškių žuvo išsyk, kiti išsislapstėme po pakelės vienkiemius ir gynėmės atskirai. Per susišaudymą buvau sužeistas ir su likusiais gyvais bataliono kariais patekau į nelaisvę – Raudonais Kryžius išgabeno į Zaporožės karo ligoninę.“ Nežinojo, ką daryti su belaisviais Vaikinas tvirtino, jog su rusų kariškiais jiems patiems pavyko susiderėti, jog į nelaisvę pasiduos kaip karo belaisviai. Rytų Ukraina, anot jo, skirtingai nuo Vakarų Ukrainos, veržiasi į Rusijos glėbį, žmonės gyvena sovietmečio nostalgija. „Bet jie nesupranta, kad rusams iš tikrųjų niekada nebus rusais, o taip ir liks „chochlais“. Ir mes, įstojusieji į Ukrainos nacionalinę armiją, jiems esame išdavikai“, – taip vaikinas atvėrė ir savo šeimos žaizdą – dėl to prorusiškomis nuotaikomis gyvenanti motina jo išsižadėjo. „Su rusų kariais susitarti yra lengviau, negu su prorusiškais separatistais – su jais vyksta laukinis karas: technine prasme kariauti yra lengviau, bet pagal moralinius kriterijus – baisiau, jie ciniškesni ir žvėriškesni, – tvirtino ukrainietis. – O rusų kariai iš tikrųjų kariauti nenori: juos atsiuntė į svetimą šalį ir liepia kariauti bei mirti neaišku, už ką. Po Ilovajsko rusai nežinojo, ką daryti su karo belaisviais, nes juk oficialiai rusų kariuomenės Donecke nėra. Vyko kažkokios mums nežinomos derybos tarp Kremliaus ir Kijevo.“ Tačiau po tų įvykių Ilovajske, anot jo, sukilo Ukrainos liaudis – pasipylė reportažai, prasidėjo tyrimai, kodėl taip atsitiko: „Negalėjo atpažinti šimtų apdegusių, 2 savaites karštyje pragulėjusių žuvusiųjų kūnų, nes kariai neturėjo identifikavimo žetonų. Neaišku, kiek jų buvo palaidota bevardžiame kape: artimiesiems reikalaujant, buvo atlikti DNR tyrimai ir perlaidoti, kiek tam išleista pinigų“, – svarstė pašnekovas. Postūmis keisti šalį Po kelių dienų Santariškių medikai O. Larinui atliks tyrimus ir paaiškės – tęsti gydymą ar ne. „Karas išmokė negalvoti, kas bus rytoj, o koncentruotis į dabartį. Kai reiks priimti konkretų sprendimą, tada ir nuspręsiu. Lietuva – labai graži šalis, bet tai – ne mano tėvynė, joje niekada saviškiu nebūsiu. Manau, kad Ukrainai jau atidaviau tai, ką privalėjau, o dabar norėčiau, kad ji grąžintų tai, ką pažadėjo. Kai ėjome kariauti savanoriais, mums žadėjo palaikymą, gydymą, finansinę pagalbą. Laukiu, kad Ukrainos valdininkai ištesėtų savo žodį ir atsakytų už savo veiksmus. Pradėsiu veikti, gal tai bus postūmis keisti mano šalį“, – kalbėjo ligi karo šachtose dirbęs vaikinas. Anot jo, Maidane žmonės stovėjo už Ukrainos įstojimą į ES, tačiau jis įsitikinęs, kad Ukraina dar nėra pasirengusi narystei: „Turime pasikeisti patys, o ne laukti, kol mums gerovę sukurs Europa.“ Neprognozuoja šalies ateities Vaikinas tvirtino, jog per tą 9 mėnesių karo ir jo pasekmių laikotarpį jis nesigaili nė vieno savo žingsnio. Tačiau šiandieną jis nesiryžta prognozuoti savo šalies ateities. „Taikūs Donbaso gyventojai prikimšti rusiškos propagandos – lyg banda, kuri nenori pati už save galvoti ir jiems reikia piemens. Tai savanoriška vergystė. Taip mąsto ir 90 proc. mano buvusių vaikystės draugų, – neslėpė jis.– Rusija taip pat elgiasi neprognozuojamai. Dar pirmasis Vokietijos kancleris Otas Bismarkas yra pasakęs: „Nebandykite numatyti ėjimo – į kiekvieną jūsų gudrumą Rusija atsakys savo nenusakomu kvailumu.“ Apie privalomąją šauktinių tarnybą Lietuvoje jis taip pat turi savo nuomonę: „Aš nesu ekspertas, bet manau, kad buvo priimtas teisingas sprendimas: tarnyba vyrui – neįkainojama patirtis. Jos tikslas – ne išmokyti šaudyti, bet išmokyti vyriškumo, sutelktumo, kada draugai vienas už kitą eina į vandenį ir į ugnį. Kiekvienas vyras turi būti pasirengęs apginti savo šeimą, namus, tėvynę, – net ir taikos metu. Antraip jis nevertas vyro vardo.“ Jis tvirtino nemanąs, kad Rusija šiandieną yra pajėgi kariauti dar ir su NATO: „Ir mūsų atviras karas ilgainiui gali tapti partizaniniu. Manau, kad visada yra geriau galvoti gerai, bet būti pasirengusiam blogiausiam.“
|
|
