|
|
|
Sparnus išskleidė jaunieji dailininkai
Kretingos meno mokykla išleido dar vieną dailininkų kartą. Šiemet dešimties jaunųjų menininkų baigiamuosiuose darbuose karaliavo amžinieji gamtos ciklai ir pasikartojantis paukščio motyvas – daugiareikšmis lyg gyvenimas, bet labiausiai primenantis juos pačius, jaunus kūrybingus žmones.
Pasak Dailės skyriaus pedagogės Astos Abramauskaitės-Gatelienės, baigiamųjų darbų temas mokiniai rinkosi patys: „Viena yra tai, ką šiuose darbuose matome mes, kita – ką patys autoriai kalba apie savo darbus. Neretai jų žodžiai gerokai pakeičia patį kūrinį.“ Vienintelis dešimtuko vaikinas Lukas Adomavičius, pristatydamas savo keramikos darbus – vazas „Metų laikai“, – citavo Erichą Mariją Remarką, kurio mintys Luką lydėjo lipdant. Kiekviena vaza, pasak vaikino, atspindi skirtingų metų sezonų kvapą, spalvas ir simbolius, o tuo pačiu – ir laiko tėkmę, primenančią, kaip svarbu džiaugtis kiekviena akimirka. „Pavasarį“ savo drobėje akrilu nutupdžiusi Gintarė Burbaitė tikino, kad šis stebuklingas metų laikotarpis jos mėgstamiausias: „Margaspalvės kompozicijos centre įsitaisęs paukštis – tarsi pavasario pranašas, kalbantis ir apie paskutinį mūsų pavasarį Meno mokykloje.“ Paukščius didžiulėmis akimis drobėje ištapė ir Marija Einaitė. Pasak jos, skirtingos sparnuočių akys – kaip žmonės, į pasaulį žvelgiantys skirtingai. Skirtingos charakteriais, be panašios vizualiai ir Justės Rinkevičiūtės nutapytos pelėdos. „Nors lietuvių tautosakoje pelėdos siejamos su nevalyvo žmogaus įvaizdžiu, kitose kultūrose jos simbolizuoja sėkmę ir išmintį“, – priminė jaunoji dailininkė. Gamtos motyvai tęsėsi ir Agotos Sendrauskaitės drobėje „Bundantis miškas“, kurio idėją padiktavo pasivaikščiojimai Olando kepurėje, ir Robertos Rekašiūtės akrilu tapytame paveiksle „Juokdarys miške“. Robertos žodžiais, jai visada patiko klouno personažas, dažnas tiek mene, tiek literatūroje. Po spalvotų taškų šydu pasislėpęs klounas R. Rekašiūtės paveiksle – lyg geriausias karaliaus draugas, visada esantis šalia, nors ir nepastebimas. Žmonių santykiai ir jų kaita šiuolaikiniame pasaulyje tapo Robertos Gelminauskaitės kūrinio „Švelnumas“ ašimi.
„Mes vis daugiau laiko praleidžiame internete, tampame uždaresni, tačiau šioje mokykloje išmokau gyventi ir bendrauti nuoširdžiau“, – pripažino R. Gelminauskaitė, kurios drobėje – daugybė vienadienių drugelių, ryškių ir spalvotų stereotipų laužytojų, prisišliejusių prie šimtmečiais gyvuojančių medžių. Tiek atlikimo technika, tiek tematika išsiskyrė spalvotų tušinukų brūkštelėjimais į užburiančią spiralę uždarytas Jovitos Staškauskaitės „Miestas“, kuriame mergina sutalpino 554 pastatus. Grafikos darbą kūrusi Jovita tikino, kad ją žavi tiesios, preciziškos linijos ir miestų architektūra, ypač – dangoraižiai. Iš miesto triukšmo į kaimo ramybę aliejiniais dažais tapyta kompozicija „Saulės gėlė“ perkėlė Gintarė Talmontaitė, panorusi pas senelius kaime sužavėjusios saulėgrąžos šilumą ir šviesą perkelti į paveikslą. O štai Augustė Tamašauskaitė į šešetą glazūruotų keramikinių plokštelių, pavadintų „Pakeliui namo“, sudėjo kasdienių gyvenimo akimirkų interpretacijas: iki pusės duobėje užstrigęs darbininkas, moteris, pilna rankine gėlių, kaimynų gaidys, kapstantis serbentų krūmus, ir kiti realybės blyksniai dailininkei tapo idėjų šaltiniu. Baigiamojo darbo kompoziciją Augustė papildė dviem keramikos pelėmis – vaikystės ir naivumo simboliais. „Tikiuosi, kad man ir toliau bus įdomu į rankas paimti pieštuką“, – atsisveikindama su Dailės skyriaus pedagogais vylėsi A. Tamašauskaitė. Anot A. Abramauskaitės-Gatelienės, prognozuoti, kiek šiemet baigusiųjų Meno mokyklą susies savo ateitį su menu, sunku, mat tai – kintantis dalykas. „Nors statistikos nevedame, domimės, kur mūsų auklėtiniai nukeliauja toliau. Dažnai atsitinka, kad jaunuoliai įstoja mokytis techninių dalykų, bet po kiek laiko grįžta prie dailės. Todėl mes mėgstame pajuokauti, kad kartą puolęs į šią balą, sausas neišlipsi. Kita vertus, gebėjimas valdyti bent vieną dailės techniką visada pravers gyvenime“, – šypsojosi pedagogė.
|
|
