Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Geimeriai“ – laimės hormonų narkomanai

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Sveikata
  • 2015-05-08

Daugeliui tėvų pažįstamas jausmas, kai laisvą laiką norėtųsi skirti kokybiškam bendravimui su savo vaikais, tačiau jų neįmanoma atitraukti nuo kompiuterio. Vis dažniau iš noro žaisti negali išsivaduoti ir subrendę žmonės, augę su kompiuteriniais žaidimais. Kaip žinoti, kada nenumaldomas noras žaisti tampa priklausomybe, kokias pasekmes gali sukelti priklausomybė kompiuteriniams žaidimams ir ką daryti tokiu atveju, komentavo „Northway“ medicinos centro psichologė Ieva Jasaitytė.

„Northway“ medicinos centro psichologės Ievos Jasaitytės teigimu, į žaidimus subrendę žmonės įninka, vengdami akistatos su gyvenimiškomis problemomis.

Kompiuteriniai žaidimai atsirado dar 1972 metais ir, nepaisant naudos, kurią jie teikia naudojami tikslingai – žaidžiant lengviau įsisavinti mokymosi medžiagą, lavinama logika, ugdomas gebėjimas atlikti įvairias užduotis vienu metu, skatinama siekti rezultato, – gali sukelti problemų.

„Visą dieną keliavęs nepažįstamais keliais, įveikęs baugius priešus, pasiekęs teletransportavimo kalną ir įminęs mįslę, pasieki kitą lygį ir patenki į geresnį pasaulį – tai gali skambėti kaip stebuklingos istorijos scenarijus, tačiau jis puikiai pažįstamas kompiuterinių žaidimų mėgėjams“, – sakė I. Jasaitytė.

Vadinamieji „geimeriai“, kuriais žmonės tampa nepriklausomai nuo amžiaus, dienų dienas praleidžia prie kompiuterio, kol pamažu tai tampa pagrindiniu ar net vieninteliu dienos užsiėmimu ir pradeda jų organizmams daryti tiesioginę žalą. Nors ir neįtraukta į oficialių diagnozių sąrašą, priklausomybė kompiuteriniams žaidimams yra seniai žinoma tarp psichologų ir užvaldanti vis daugiau paauglių.

Laimės jausmo paieškos

Anot psichologės, galima išskirti dviejų rūšių priklausomybes: žaidimams, kuriems reikalingas vienas žaidėjas, pavyzdžiui, – užkariauti princesę, rasti lobį, ir tiems, kurie žaidžiami esamuoju metu, dalyvaujant keliems ar keliolikai žaidėjų ir yra be pabaigos. Pastarieji ypač įtraukia žaidėjus, jie susikuria savo virtualų charakterį, kuris žaidime gyvena, mezga santykius, kuria savo aplinką. Kai kurie „geimeriai“ taip susitapatina su savo virtualiu charakteriu, kad pradeda daugiau laiko per parą skirti jo, o ne savo egzistavimui.

I. Jasaitytės teigimu, priklausomybė kompiuteriniams žaidimams išsivysto labai panašiai kaip ir priklausomybė lošimams. „Žaidimų kūrėjai konstruoja žaidimus būtent taip, kad jie būtų pakankamai sunkūs įveikti, įdomūs ir paskatinantys grįžti vėl ir vėl naujiems iššūkiams, – paaiškino psichologė. – Priklausomybės atsiradimo procesas labai sudėtingas, tačiau paprastais žodžiais tariant, azartas, sėkmės siekis, laimėjimo pasitenkinimas sukelia laimės hormonų išsiskyrimą organizme, laimės pojūtis vis stipriau susiejamas su žaidimo procesu, taip vystosi priklausomybė.“

Psichologės žodžiais, sunerimti derėtų tuomet, jei atsispirti dirgikliui, šiuo atveju – žaidimams, darosi nebeįmanoma. „Žaidimas ima trukdyti kasdienėms veikloms, žmogus praranda savikontrolę, patiria nepasitenkinimą ir abstinencijos simptomus, jam atrodo, kad nebegali gyventi nežaisdamas“, – priklausomybės požymius vardijo I. Jasaitytė.

Veikia ir kūną, ir protą

Priklausomybės simptomai gali būti ir emociniai, ir fiziniai. Emociniams simptomams priskiriamas sudirgimas ir nervingumas, kai nėra galimybės žaisti, galintis virsti agresyviu elgesiu, daiktų, savęs ir kitų žalojimu. Priklausomiems būdingos ir vadinamos „apsėstos“ mintys – nuolatinis mąstymas apie praėjusius žaidimo etapus ir nuolatinis kito žaidimo veiksmų planavimas.

„Dėl kaltės ir gėdos žaidėjai meluoja šeimai ir draugams apie laiką, praleistą žaidžiant, arba apskritai atsiriboja nuo artimųjų tam, kad būtų galima kiek įmanoma daugiau laiko skirti žaidimams“, – teigė I. Jasaitytė.

Ne ką mažiau ši priklausomybė veikia ir fizinę sveikatą. Pasak psichologės, žaidėjai kenčia nuo tunelio sindromo, kai užspaudžiamas nervas tarp dilbio ir rankos, rieše juntamas nemalonus jausmas arba stiprus skausmas, migrenos, miego sutrikimų, nugaros skausmų, valgymo sutrikimų: „Dažnai „geimeriai“ nešvaisto laiko tokiems dalykams kaip maistas ar gėrimai, tad nevalgo visai arba nualina organizmą greitu ir nesveiku maistu bei energetiniais gėrimais, priauga nereikalingo svorio. Žaidžiantys apleidžia ir asmeninę higieną: dušas, dantų valymasis, šukavimasis tampa labai reti arba jų visai atsisakoma.“

Suteikti prasmę priklausomybei

Tyrimai rodo, kad be sveikatos sutrikimų, žaidėjams gali kilti ir psichosocialinių pasekmių. „Geimeriai“ nutolsta nuo savo draugų realybėje, atsiriboja nuo šeimos, silpnai palaiko socialinius ryšius, prastai mokosi, sunkiai susiranda darbą. „Taip pat, žaidžiant įtempto siužeto žaidimus, kuriuose žudoma, šaudoma, naudojamas smurtas, „geimeriai“ rizikuoja tapti agresyvesni, kenčia nuo dėmesio sutrikimų“, – sakė I. Jasaitytė.

Tėvams psichologė patarė stebėti savo vaikus ir, jei elgesio pakitimai kelia susirūpinimą, nebepavyksta vaiko kontroliuoti, vertėtų apsvarstyti galimybę kreiptis į specialistus – psichologą, socialinį darbuotoją, mokytoją.

„Pradžiai pakaktų stengtis kontroliuoti jų laiką, praleidžiamą prie kompiuterio. Taip pat pasiūlyti alternatyvių laiko praleidimo būdų, pavyzdžiui, kartu keliauti į išvykas, užsiimti sportu, komandiniais žaidimais, įtraukti vaiką į naminių gyvūnėlių priežiūrą, sudominti įdomia televizijos laida ar knyga“, – kalbėjo psichologė.

Dar viena idėja – sudominti vaiką mokytis programavimo, kuriant savo žaidimą, dalyvaujant programuotojų stovyklose, būreliuose ar mokantis nuotoliniu būdu.

„Tokiu būdu laikas, praleistas prie kompiuterio, taps prasmingesnis ir turiningesnis, vaikas išmoks programavimo pagrindų, ir, geriausiu atveju, taps priklausomas ne nuo žaidimų, o nuo kompiuterių mokslo“, – sakė I. Jasaitytė.

Slėptuvė nuo problemų „Pirmiausia, „geimeriui“ ar artimiesiems reiktų identifikuoti šios priklausomybės šaknis. Jei žaidžiama tiesiog dėl to, kad nuobodu ir nėra ką veikti, vertėtų paieškoti dominančių veiklų, prisiminti, kas patiko ankstyvoje vaikystėje, ką svajojo išbandyti, bet iki šiol nedrįso, reiktų prisiversti žaidimą pakeisti kitomis veiklomis“, – sakė psichologė.

Kita vertus, žaidimas gali būti tik būdas pabėgti nuo kamuojančių gyvenimiškų problemų. I. Jasaitytės teigimu, išsiaiškinti pamatinius problemos dalykus bus daug sudėtingiau, negu tiesiog išjungti kompiuterį.

„Atsakius sau į klausimus, kodėl aš žaidžiu, ką aš paaukoju dėl „geiminimo“, ar aš pripažįstu, kad esu priklausomas žaidėjas, ar esu pasiryžęs keistis – bus lengviau pradėti veikti ir keisti susidariusią situaciją“, – įsitikinusi psichologė.

Vienas iš būdų padėti sau – pradėti stebėti laiką, praleidžiamą prie kompiuterio, fiksuoti jį grafike bei stengtis jį kasdien mažinti. Kita naudojama psichologinė technika yra „įpročio laužymas“, kurią atliekant svarbu pakeisti kasdienius įpročius kitais, taip atpratinant organizmą nuo „geiminimo“.

„Paprasčiausias būdas sveikti – ištrinti visus žaidimus iš kompiuterio. Žinoma, užsinorėjus pažaisti, pradėsite juos siųstis, tačiau kol lauksite, turėsite laiko apmąstyti, ar tikrai norite vėl užsikabinti, ir tikriausiai nutrauksite siuntimą“, – teigė psichologė.

Vis dėlto, I. Jasaitytės nuomone, panacėjos nuo šios priklausomybės nėra – išsiaiškinus jos atsiradimo pamatus, reikia dirbti su savimi, gilintis į savo jausmus, potyrius, leistis į kelionę po skaudžius vaikystės išgyvenimus, o tai be psichologo pagalbos dažnai nėra lengva.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas