Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Eilės įkalino ir augino laisvės sparnus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2015-04-10

Savamokslė poetė 84-erių Irena Bernotienė visą gyvenimą buvo ištikima laisvę šlovinančiai mūzai: už savo eiles ji sėdėjo lageryje, jos skraidino ir augino sparnus, kurie atvedė į tautos Nepriklausomybę. Šios eilės – tylios, ligi šiol nepublikuotos, rašytos dažniausiai vienatvės valandomis.

Žemėje išgyvenusi pragarą, bet niekados nepraradusi vilties, Irena Bernotienė sakė, jog praeitis jai – tarsi siena, už kurios jai nesinori žengti nė prisiminimais.

„Vienatvė leidžia geriau apmąstyti, suvokti, kad žmogaus gyvenime užvis svarbiausia – būti laisvam. Už tą troškimą ir kalėjau, – neslėpė šiandieną kompiuteriu dirbanti ir internetu ryšį su išoriniu pasauliu palaikanti neįgali moteris, patyrusi tris insultus ir sunkiai valdanti rankas. – Dar begalę ligų „paveldėjau“ iš lagerių.“

Pašnekovė į prisiminimus, kurie šiandieną – lyg neįkainojamos pamokos, leidosi labai nenoriai: „Man praeitis yra siena, už kurios nebenoriu žengti. Buvau sulaukusi raginimų iš Vyriausybės aprašyti, bet nekilo ranka“, – tikino I. Bernotienė. Pagal profesiją ji – gydytoja, dirbusi Sedoj, Ylakiuose, Skuode, beveik prieš du dešimtmečius likusi viena – palaidojusi tėvą, motiną ir vyrą, o vienturtį sūnų išleidusi į gyvenimą – persikraustė į Kretingą.

Netoli Dupulčių – jos tėvonija. „Mano tėvas Stanislovas Žiobakas buvo Smetonos laikų policininkas, dirbęs prie Latvijos sienos, ten ir susitiko kaimo mergelę – mano motiną Stanislavą. Buvau 9-erių, kai į Lietuvą užėjo sovietai. Išsivarė tėvą, norėjo nušauti, bet jis, gimęs carinės Rusijos laikais – 1889 m. ir dar pasijauninęs, gerai mokėjo rusų kalbą. Kažką ilgai aiškino rusų karininkams, šie jį paleido. Mūsų šeimą turėjo ištremti tą dieną, kai prasidėjo karas. Praėjus frontui, namai Skuode sudegė, ilgai glaudėmės pas gimines“, – prisiminė moteris.

Išgyvenimo įvykiai jos vaikiškoje galvoje tuomet ir virto pirmosiomis eilėmis, kurių ji niekam nedrįso rodyt – slėpdavo po čiužiniu. Lemtingu tapo jos mergaitiškas dienoraštis, kuriame draugė nupiešė vytį ir Gedimino pilį, o ji šalia sueiliavo: „Trūks retežiai pikto priešo – komunizmo pančiai/ Ir pakils jauna tėvynė rytmečiui naujam/ Nevergaus lietuvis priespaudai ir kančiai/ Jis užgimęs žemėj tik gyvent laisvai“.

Pateko į pragarą

Irena mokėsi Skuodo vidurinėje, kai 1951-aisiais, prieš pat abitūros egzaminus, ją areštavo ir nuteisė kalėti 10 metų ir dar 5-erius be teisės grįžti namo.

„Prisimenu tą naktį: pakėlė dviese – skuodiškis policininkas ir tardytojas Budanovas iš Klaipėdos. Stribas veda, ramina – sugrįši. Sakau, žinau, kad negrįšiu: nebijau dėl savęs, bet gaila tėvų. Mama buvo ką tik pagimdžiusi brolį Rimantą – jis už mane jaunesnis 20-čia metų, – pamažėle įsišnekėjo moteris. – Areštavę išvežė į Klaipėdą, priešais Raudonojo kryžiaus ligoninę buvo saugumo požemiai – teisė, pasodino į Klaipėdos kalėjimą. Po to etapavo į Vilnių, o iš ten – į Užlą Karelijoje, vėliau – prie Volgos.“

Badas, šaltis, miegas miške apšalusiose žeminėse. „Patekom į peklą: mus – 13 lietuvaičių, 2 vokietes ir 2 lenkes – apgyvendino kartu su kriminalinėmis nusikaltėlėmis. Viena latvė mus įspėjo, kad nevaikščiotume po vieną, nes yra moterų „kabiolų“ – taip ten vadino lesbietes. Apie tokius ištvirkimus anksčiau nebuvome nė girdėję. Surengėm bado streiką: arba mus sušaudykit, arba atskirkit nuo jų. Išvežė jas – šios pjaustėsi venas, spyriojosi, jas vertė ant rogučių ir kažkur išgabeno“, – prisiminė pašnekovė.

Tačiau, ji sakė, patyrusi, jog visur ir visokių žmonių, nepaisant tautybių, gerų ir blogų, buvo: ir tarp politinių kalinių buvo išdavikių, ir dorų tarp prižiūrėtojų kareivių.

Ji sakė žinanti, kas ją įdavė – kai grįžo iš lagerio, ši jos atsiprašė ir I. Bernotienė šiandieną nelaikanti pykčio. Atkakliai siekė mokslo

Sulig Stalino mirtimi laisvės žiburys priartėjo ir prie politinių kalinių: „Brigadininkė tyliai pranešė šią žinią ir įspėjo: „Mergaitės, tik nesibūriuokit, nes dar pridės.“ Sykį rytą atsikėliau, kaip įprastai eiti į darbą – tada prie Volgos statėm teismą ir pradinę mokyklą – liepė ateiti į štabą. Sako: esi paleista pagal malonės prašymą, eik į vyrų lagerį pasiimti dokumentų. Nustebau, nes nerašiau jokio prašymo“, – taip I. Bernotienė po trejų metų kalėjimo buvo paleista į laisvę.

„Kai sugrįžau, brolis tebuvo 4-erių, – manęs visai nepažino. Tik įsikibęs į mamos sijoną klausė, kur pirkau tiek daug laiškų, mat, nuolat juos siųsdavau namo“, – juokėsi prisimindama pašnekovė. Brolis nuėjo jos pėdomis – tapo gydytoju ir tebedirba Gargžduose, šiandieną yra jos gyvenimo ramstis.

Sugrįžusi ketino mokytis siuvėjos amato. Tačiau vėlgi lemtingas atsitiktinumas – pieną iš jų perkantis mokyklos direktorius rusas priėmė į vakarinę. „Kai baigiau, klausė, kaip rašyti charakteristiką, sakiau – kad pats nenukentėtumėt. Jis rizikuodamas neįrašė, kad kalėjau“, – pašnekovė vėl prisiminė žmonių parodytą geraširdiškumą.

Įstojusi į felčerių mokyklą Klaipėdoje, stipriai susirgo: krisdavo be sąmonės, iš kalėjimo plaučiuose liko tuberkuliozės židinys.

Kai nuvyko stoti į Kauno medicinos institutą, komisija klausė – ko atvažiavusi, jei sėdėjo už politiką. Tačiau ji buvusi atkakli – atsakė, jog iš kalėjimo nebėgusi, atsėdėjusi. Už tai, kad būtų priimta, balsavę visi senosios kartos gydytojai.

Vienturtis sūnus – pulkininkas

„Gerą gyvenimą gyvenu šiandien“, – tvirtino I. Bernotienė, kurios gyvenimas, kaip ir kūryba, kupini meilės tėvynei. „Tie, kurie šiandieną bamba ant Lietuvos, patys nežino, ko nori – gal jie laukia tų Rusijos smogikų, per gražiai žaliaisiais žmogeliukais vadinamų? Tėvynės gynimu reikia rūpintis patiems, o ne laukti, kol svetimų tautų kariai iš NATO stos ją ginti“, – samprotavo pašnekovė.

Vienturtis jos sūnus Vaidas, veikiamas šeimos bei Sąjūdžio idėjų, baigė Karo mokyklą, o po to – Karo akademiją, ilgainiui Lietuvos kariuomenėje užsitarnavo pulkininko laipsnį.

„Nors šiuo metu sūnus turi nuosavą verslą, o Vyriausybės kanceliarijoje dirbanti marti Eglė daug važinėja po pasaulį, tačiau visi šeimoje žinome, kad prireikus, jis vėl grįžtų į kariuomenę“, – tvirtino I. Bernotienė.

*

Myliu tave, pasauli,

Vaikystės kelius man parodei,

Žaliuojančių pievų takus...

Užaugau gimtajame sodžiuj,

Pažinau ir džiaugsmus, ir vargus.

Iki ašarų man tu brangus,

Su žydinčiais sodais,

Su pavasario ryto aušra,

Žemės kvapu ir erškėčio žydėjimu...

Esi manoj širdy, bet pasiimt tavęs negaliu,

Kaip tavo lauko žiedų puokštę ir...

Išeit iš tavęs... į ten, į nežinią...

Tu esi mano kvėpavimas,

Mano širdies plakimas...

Toks brangus kaip sūnus,

Kaip brolis... ir kaip man palikti,

Ir išeiti... į nebūtį.

Ne, negaliu,

Pabirsiu lašeliais vandens,

Pasotinsiu žemę.

Jaučiu

Žodžiais išreikšti negaliu,

Kai sieloj obelys žydi...

Jaučiu, laimės paukštę turiu,

Tyliai ji skrenda per širdį.

Į ten, į Baltijos kelią,

Širdys plaka vienu ritmu,

Tėvynės meilė daug gali,

Ji nuveda laisvės keliu.

Žodžiais jausmų neišreikši,

Jie žiedais krenta po kojų...

Gali šimtą kartų eiti –

Atnešti baltams rytojų.

Kalbėti šiandien negaliu,

Kai sieloj obelys žydi...

Jaučiu, laisvės paukštę turiu,

Matau jos palaimintą skrydį.

Nesakyk

Tik nesakyk, jog jau nėra ko laukti,

Tik nesakyk – gyvenimas praėjo...

Džiaugiuosi vėl, kai vakarai nurausta,

O krūtinę glosto šiltas vėjas.

Žiūrėk, ten obelys žiedais nusnigo,

O jie vis krenta, krenta man į širdį...

Laukai, miškai pavasariu patvino,

Svaigus žemės grožis mane nugirdė.

Irena BERNOTIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas