Šventasis Antanas sugrįžo

Prieš pat Velykas į Kretingos bažnyčią sugrįžo restauratorių atkurtas istorinis šventojo Antano paveikslas. Nors prie jo dar tebestovi pastoliai, tačiau altoriaus atkūrimo darbai jau artėja į pabaigą.

Į altorių sugrįžo restauruotas istorinis šventojo Antano paveikslas.

Patikėjo tai pačiai rankai

Restauruoti šventojo Antano paveikslą Kretingos broliai pranciškonai patikėjo ilgamečiui bičiuliui vilniečiui restauratoriui Stanislovui Stanioniui, kuris jau gerokai prieš dešimtmetį ėmėsi atkurti katalikų bažnyčios sakraliojo meno šedevrus.

Iš viso Kretingos bažnyčią puošia 7 altoriai, unikali baroko sakykla, centrinės durys, klausyklos. S. Stanionio įmonės restauratoriai prieš kelerius metus jau atkūrė centrinį altorių ir titulinį Kretingos katalikų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslą, dešinėje pusėje už jų esančius Šventosios Šeimos bei Kristaus Kančios altorius, o užpernai pradėjo restauruoti šv. Antano altorių. Anot jo, šv. Antano altorius buvo labai sunykęs: pirmiausia reikėjo nugramdyti net kelis uždažymo sluoksnius – per šimtmečius jų būta net 5–6, sutvirtinti patį altorių, atkurti trūkstamas detales, nugruntuoti, sutvirtinti altoriaus viršuje esančių šv. Jurgio ir šv. Jono Bosko paveikslų rėmus. Po to detalės bus padengiamos auksu ir sidabru“, – teigė S. Stanionis. Restauratorių komandoje, kurioje – per 20 asmenų, dirba ir kretingiškė Ingrida Valantiejutė.

Anot parapijos komiteto pirmininko Antano Lukausko, parapijiečiai talkino restauratoriams pernešant ir įtvirtinant paveikslą į altoriaus rėmą. Jau yra restauruotas ir į Kretingą iš dirbtuvių sugrįžęs tabernakulis – vieta, kur laikomas Švč. Sakramentas. Jis džiaugėsi, kad šv. Antano altorius jau baigiamas atkurti: restauratoriams dar teks užbaigti tvarkyti mensą – altoriaus viršų.

Šv. Antano altorius, kaip ir kiti, atkuriamas vien iš geradarių lėšų bei parapijiečių aukų. Po to bus pradėtas Dievo Motinos altoriaus restauravimas.

Originalas neišliko

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žiniomis, Kretingoje šv. Antaną iš Paduvos buvo pradėta garbinti dar XVIII a., tam pradžią davė 1759 m. Kretingos bažnyčioje pašventintas altorius.

Medinis altorius stovėjo tarp įėjimo ir sakyklos. Jame buvo įtaisytas XVII a. tapytas paveikslas, kur šv. Antanas buvo pavaizduotas susijuosęs auksine virve, rankoje laikąs leliją, o šalia jo - Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu.

„Sprendžiant iš išlikusių aprašymų, paveikslas buvęs visiškai ne tas, kokį šiandieną matome altoriuje. Jo originalas neišliko, tačiau senosiose lenkų bažnyčiose panašių analogų aptinkama“, – akcentavo J. Kanarskas.

Altoriaus viduje nuo pradžios buvo patalpintos šventųjų Simplicijaus ir Faustinos relikvijos, tačiau 1862 m. iš Italijos buvo atgabenta ir paties šv. Antano relikvijų – kaulų gabalėlių, kurias pašventino vyskupas Motiejus Valančius. Nuo to laiko tikintieji, atlikę atgailą, šv. Antano dieną gaudavo visuotinius atlaidus.

Manoma, kad tada Kretingos bažnyčioje atsirado ir naujas, ligi dabar altoriuje išlikęs paveikslas, vaizduojantis stebuklą, kaip šv. Antanas parklupdo asilą. Menotyrininkai šį paveikslą datuoja XVIII a. pradžia, jo autorius – nežinomas.

1908–1912 m. vykdant Kretingos bažnyčios rekonstrukciją, klebono Pranciškaus Bizausko rūpesčiu, šv. Antano altorius buvo perkeltas iš senosios vietos į dabartinę.

Votai ir minios maldininkų

Nuo pat altoriaus pastatymo tikintieji šaukėsi šv. Antano ir kabino votus – škaplierius širdies, rankos, kojos pavidalų, prašydami išgijimo malonių, mat, šventasis stebuklingais darbais išgarsėjo dar gyvas būdamas.

Šv. Antano nuopelnu kretingiškiai laikė ir tai, kad rusų valdžiai XIX a. II pusėje uždarius visus vienuolynus Lietuvoje, Kretingos pranciškonų vienuolynas išliko vienintelis veikiantis.

XX a. pradžioje į Kretingą iš visos Lietuvos jau plūsdavo minios žmonių į išgarsėjusius šv. Antano atlaidus, atplaukdavo Nemunu iš Kauno.

Kai 1931 m. krikščioniškas pasaulis minėjo šv. Antano mirties 700 m. jubiliejų, Kretingos pranciškonai nusprendė pastatyti jam paminklą: vieni siūlė kryžių, kiti – paminklą, treti – ligoninę. O negalėdami nuspręsti, pasiklausė paties šventojo – jo siekis buvo tapti misionieriumi, skleisti evangelizaciją. Iš to ir kilo mintis Kretingoje pastatyti jubiliejinį monumentą – Pranciškonų ordino vyrų gimnaziją, kurią pabaigę ir klierikų kelią pasirinkę jaunuoliai toliau tęsė mokslus Italijoje, Austrijoje.

Klierikų išlaikymą rėmė Amerikos išeivijos lietuviai, kurių pageidavimu, 1933 m. Kretingoje buvo pradėta statyti prieglauda, į kurią jie ketino sugrįžti senatvėje. Tai – vadinamasis šventojo Antano namelis – labai modernus to meto statinys, dabar taip pat priklausantis Pranciškonų gimnazijai.

• Rašyti komentarą (0)