Kūryba – universalus gydytojas

Parkinsono ligos kamuojama žinoma kretingiškė tautodailininkė 78-erių Genovaitė Čejauskaitė sumanė, kaip apgauti ligą – nuraminusi drebantį kūną, ji tapo stipresne kairia ranka. O pavargusi nuo molberto, sėda prie popieriaus – lanksto origamio technika, arba, prisimindama savo vaikystės namus, išsilieja žemaitiškomis eilėmis.

Tapyba, o tarp jos – atokvėpis, išliejant mintis žemaitiškai, išlaisvina Genovaitę Čejauskaitę iš negalios gniaužtų.

Tapo centro metraštininke

Noras rašyti žemaitiškai atsirado, kai Lietuvoje buvo prisimintos tarmės, ir ją – žemaitišką, tokią sodrią ir savą – girdėti G. Čejauskaitei vėl tapę labai miela.

Gimusią ir augusią Renave, prie Mažeikių, Genovaitę išvykusią mokytis į Kauno taikomosios dailės mokyklą visi vadindavę žemaite. O kai išmirė tėvai ir dėdė, į tėviškę nebegrįžo, ilgainiui ir žemaitiška jos tartis iš kasdienybės pasitraukusi, ypač įsidarbinus dailės pedagoge.

G. Čejauskaitės žemaitiškų eilių, kurias jį sudėjo į savadarbę knygą „Mona dėinas“, herojai – senjoros ir darbuotojos iš Kretingos socialinių paslaugų centro Dienos tarnybos, kurią jau kelintus metus lanko ir ji pati.

„Sykį pagalvojau, jog kiekviena centro senjora yra įdomi ir nusipelno plunksnos jau vien tuo, kad nugyveno ilgą ir spalvingą gyvenimą. Joana piešia mandalas, Marija ir piešia, ir mezga, o rūpestingos darbuotojos perrašo naktimis prikeverzotus mano eilėraščius. Norisi apie visas jas parašyti“, – tvirtino G. Čejauskaitė.

Moteris sakė, jog ir pati sau tebesanti įdomi tuo, kad turėdama tokias negalias, jas išmoko įveikti: „Sakau, kad teturiu tik vieną ranką ir vieną akį“, – iš savo negalės pašmaikštavo Genovaitė.

Prieš trylika metų jai buvo diagnozuota Parkinsono liga – tada ji ir išmoko viską daryti sveikesne kaire ranka, o dar jaunystėje, po nesėkmingos kairės akies operacijos, ji kone apako. „Ir dabar ši akis tik reaguoja į šviesą: skiriu spalvas, bet nematau nei daiktų, nei veidų. Tačiau nenuleidau rankų. Jeigu nekurčiau, kas gi beliktų – tik sėdėti ir laukti mirties. Nors aš pati jau negaliu nė valgyti sau pasigaminti – pusę lėkštės išpilu ant stalo“, – atviravo ji.

Dovanoja savo paveikslus

Kūrėja sakė, jog centras yra tapęs užpildytais jos namais: „Čia esame laukiami, viskuo aprūpinti: ir sočiai pavalgę, ir kūrybines dirbtuves turiu, priemonių pripirkta. Man čia labai gerai, niekas nieko nediktuoja. Vienintelės drobės yra mano šeimininkės – jų dydis lemia, kas jose atsiras“, – kalbėjo G. Čejauskaitė.

Socialinių paslaugų centro kūrybinėse dirbtuvėse gimsta paveikslų apmatai ir kontūrai, o pagrindinis darbas vyksta naktį, kai nurimsta gyvenimas daugiabutyje.

„Piešiu ligi 2–3 nakties, tada guluosi ir keliuosi 6 valandą. Miego trūkumą kompensuoja poilsis centre. Kartais darbuotojos subara, kad netausoju savęs – yra buvę, kad persitempusi atsidūriau ligoninėje. Bet man jau nebėra kada save betausoti, gyvenimo saulėlydis – čia pat, dar taip norisi suspėti kuo daugiau padaryti“, – neslėpė itin kruopščia brūkšnine technika tapanti G. Čejauskaitė.

Galbūt todėl šiuo metu moteris ir piešia „Saulėlydį“ – tiksliau, taiso anksčiau tapytą eskizą, ir jame įterpia į saulėlydį panyrančią Kretingos bažnyčią. Ji taip pat perpiešia ir Kretingos vaizdą nuo lurdo pusės.

„Drobių – pilnos spintos, nebetelpa, todėl ir tobulinu anksčiau tapytas“, – patikino ji.

Savo darbais ji jau išpuošė kone visas centro patalpas –nutapė ir padovanojo per 30 paveikslų, o 7 natiurmortus su lietuviškų laukų gėlėmis ji padovanojo ir Šv. Pranciškaus onkologijos centrui.

„Man labai patinka dovanoti savo paveikslus, – kalbėjo net 38 personalines parodas surengusi kūrėja. – Sykį kaimynė sako: tavo paveikslas kabo muziejuje – nustebau. Nuėjau, ogi žiūriu – tikrai mano, buvau pamiršusi, kad dovanojau muziejui jų visą glėbį.“

• Rašyti komentarą (0)