Velykos – pilvo ar dvasios šventė?

– Turėtų būti dvasios, bet turbūt yra labiau pilvo puota. Mažai žmonių susirenka bažnyčioje, esame labiau materialistai, ir prie to prisideda reklama, spalvingi žurnalai, garbinantys maistą. Kita vertus, yra ir pažangos, kai kurie pamažu grįžta prie dvasinių vertybių. Pati taip pat švenčiu pilvo šventę – mūsų stalas per Velykas visada gausus, suvažiuoja didelė šeimyna, tad džiaugiamės artumu ir būtinai nueiname į bažnyčią.

– Šiuolaikiniams žmonėms tai – pilvo šventė, nes dauguma jų net neprisimena, kad iš tiesų švenčiamas Jėzaus Prisikėlimas ir pagrindiniu šventės atributu turėtų būti šv. Mišios. Mano Velykos prasideda dalyvavimu šv. Mišiose – nuo Didžiojo ketvirtadienio iki sekmadienio. Po šv. Mišių su šeima sėdame prie stalo. Svarbus ir Gavėnios laikotarpis – penktadieniais nevalgau mėsos, Didžiąją savaitę stengiuosi atsisakyti ne tik jos, bet ir saldumynų, socialinių tinklų.

– Žinoma, kad tai – dvasios šventė. Atgyja gamta, paukščiai sugrįžta – atgimimą jaučiu ne tik savo aplinkoje, bet ir viduje. Velykas švęsime šeimos rate, susirinksime pas mano mamą, tėviškėje. Be skaniausiais patiekalais nukrauto stalo neapsieisime, bet būtinai keliausime ir į šv. Mišias, be jų Velykos man neįsivaizduojamos. Margučiai taip pat būtini – juos tradiciškai margina šeimos moterys.

– Man tai – dvasinė, šeimos šventė, pranešanti apie pavasarį ir ne mažiau svarbi negu Kalėdos. Taip jau mano tėvo palikta, kad Velykų rytas negali prasidėti be šv. Mišių, tokias vertybes puoselėju ir savo šeimoje. Sugrįžę sėdame prie stalo, būname išsikepę pyragų, pasigaminę mišrainių, dukra primargina margučių. Man labai svarbus santykis su Dievu ir šeima, tai ir švenčiame per Velykas.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS