|
|
|
Prisikėlimo žinia – į kiekvienus namus
Po septynių Velykų laukimo savaičių prasidėjo Didysis tridienis, kurį vainikuos prasmingiausia pavasario šventė – Kristaus ir žmogaus širdies Prisikėlimas. Švenčių išvakarėse brolis pranciškonas Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo pamąstymais apie Velykų žinios svarbą. Didžiojo tridienio prasmė Velykas švenčiame kasmet, gamtoje vykstant pagrindiniam virsmui iš tamsos į šviesą, iš mirties į atgimimą. Į jas įžengiame jau Verbų sekmadienį – nuo jos prasideda Didžioji savaitė, kurioje ypatingai svarbios yra trys pastarosios dienos. „Didysis ketvirtadienis – Paskutinės vakarienės Mišios, kai Kristus apaštalams plovė kojas, laužė duoną ir kalbėjo apie besiartinančią mirtį ant kryžiaus. Įprasmindami tuos įvykius, kunigai bažnyčiose taip pat atlieka kojų plovimo ritualą. Didysis penktadienis, arba Kristaus kančios ir mirties diena – tai vienintelė metuose diena, kai bažnyčiose nevyksta šv. Mišios. Tądien, įprasminant tai, kad Kristus mirė už mus, už visos žmonijos nuodėmes, visame katalikiškajame pasaulyje išeinama į gatves, - pabrėžė vyskupas. – Šią dieną pažymėti ypatingai ragino visi trys mums žinomi Šventieji Tėvai – Jonas Paulius II, Benediktas VI ir Popiežius Pranciškus: kasmet Romos Koliziejuje, talpinančiame minias žmonių, išvien su jais eina Kryžiaus kelią.“ Kretingos miesto tikintieji, solidarizuodamiesi su viso pasaulio katalikais, šiandieną Kristaus kančios kelią pradės 15 val. nuo Šv. Klaros seserų vienuolyno ir eisena judės bažnyčios link. Didįjį šeštadienį švenčiama Velykų vigilija – ugnies ir vandens šventinimas, prisimenant pasaulio sukūrimą ir Dievo tautos išganymo istoriją ligi Kristaus mirties ant kryžiaus ir Jo Prisikėlimo. „O Velykų rytas varpų gausmu ir paskelbia pasauliui džiugią Prisikėlimo žinią, kad Kristus – gyvas ir yra su mumis. Tai yra mūsų tikėjimo pamatas ir teikia naujų jėgų eiti per gyvenimą“, – sakė L. Vodopjanovas. Kūrėjas netenkina užgaidų
Jis tęsė savo pamąstymus, akcentuodamas, jog Velykos ypatingai brangios tuo, kad Kristus mums paliko viltį: – Jei juo tikėsime, mums bus atleista. Kiek sykių krisime, jei juo seksime, – ir vėl kilsime. Kokie bebūtume. Dažnai mes patys sau būname labai negailestingi, nemylime savęs – pasiduodami nuodėmei, žalojame kūną ir sielą. Bet Dievas mus myli. Jo meilė yra esminė Prisikėlimo žinia“, – akcentavo brolis pranciškonas. Bet šventės praeis, sugrįšime į kasdienybę, o joje neišvengiamai bus išbandymų ir sunkumų. Kaip ir visiems žmonėms nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios. Tačiau jei į visa tai žvelgsime Kristaus Prisikėlimo šviesoje, per meilės prizmę, pats gyvenimas įgaus kitokią prasmę. Žmonėms kartais atrodo – ateis Dievas ir išpildys visus jų lūkesčius. Taip nebus, nes žmogaus lūkesčiai dažnai nesutampa su Dievo, – Kūrėjas netenkina užgaidų, o mato visumą ir žino, ko kiekvienam iš tikrųjų reikia. Dievas pirmiausia kviečia žmogų į meilės ryšį su Juo, moko mylėti gyvenimą, save, aplinkinius. Turime leisti Dievui veikti, tačiau ir patys žengti Jo link, – tuomet ir įvyksta bendrystė. Prisiminkime, kaip Alyvų sode Kristaus mokiniai Jį apleido, paprastai tariant, dėjo į krūmus, o apaštalas Petras net triskart jo išsigynė. Tačiau ir po šios išdavystės Kristus jį susitikęs neklausė, kodėl išsigynė, o triskart klausdamas pakartojo: Petrai, ar myli mane? Susiskaldymas užtraukė gėdą Šiandieną, anot vyskupo, Popiežius Pranciškus viso pasaulio tikinčiuosius ragina melstis už tuos kraštus, kur didįjį Velykų džiaugsmą aptemdo tragedijos. „Krikščionys persekiojami ir žudomi kito tikėjimo žmonių Sirijoje, Irake. Tačiau didžiausias skausmas yra karas pačioje Europoje – Ukrainoje, kur krikščionis sukilo prieš krikščionį, kur iškilę absurdiški interesai, nepaisoma žmogiškos tautų pagarbos. Tarp krikščioniškų tautų įvykęs susiskaldymas yra didžiausia gėda. Todėl šiandieną, būdami Prisikėlusio Jėzaus liudytojais, privalome susitelkti maldoje, branginti savo tautą, nacionalines vertybes, ir tuo pačiu gerbti kitų tautų identitetą bei vienybę“, – įsitikinęs L. Vodopjanovas. Švenčių proga kiekvienam skaitytojui L. Vodopjanovas linkėjo: „Kristus gyvena ne kažkur toli, o tarp mūsų. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar įsileidžiame jį į savo širdį – savo tikruosius namus, ar vejame šalin. Tegul ši Geroji žinia, kad Kristus myli jus, aplanko kiekvieną, pasiekia net tolimiausius užkampius, paliečia kiekvieną ir gyvena tarp jų.“
|
|
