Gyvas Prezidento įspaudas Jokūbave

Antrasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis 14 savo gyvenimo metų (1927-1941) praleido ūkininkaudamas Jokūbave, netoli Kretingos. Prabėgus čia savo vaikystę ligi šiol atmena 94-erių vienturtė Prezidento duktė Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė, gyvenanti JAV, tačiau palaikanti tvirtą ryšį su jos tėvo vardu pavadintos mokyklos bendruomene.

Šiltus santykius su JAV gyvenančia Stulginskių šeima puoselėja Jokūbavo Aleksandaro Stulginskio pagrindinės mokyklos direktorė Lidija Šiškienė ir raštinės vedėja Drąsuolė Jundienė.

Išsaugojo tėvų priesaką

Šį kovą, Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinei mokyklai minint Prezidento 130-ąjį gimimo jubiliejų, jo duktė jokūbaviškiams atsiuntė ypatingą dovaną – laiško, kurį jai parašė tėvai, 1941-ųjų birželį tremiami į Sibirą, kopiją. Laišką jie spėjo išmesti iš vagono, o atsitiktinai jį radusi moteris vėliau perdavė Aldonai, kuri tuomet studijavo mediciną Kaune. Laiško originalą A. Stulginskio duktė ketina padovanoti LR Prezidentūrai.

„Laiške šalia buitinių dalykų tėvai prisakė dukteriai būti uolia Lietuvos patriote ir katalike. Apie laišką žinojome ir anksčiau – Aldona mums pati pasakojo“, – tvirtino mokyklos direktorė Lidija Šiškienė bei raštinės vedėja Drąsuolė Jundienė, puoselėjančios ryšį tarp jų bendruomenės ir A. Stulginskio artimųjų.

Anot pašnekovių, A. Stulginskaitė-Juozevičienė tėvų priesaką išsaugojo: lietuvybė jos šeimoje yra itin svarbi, o ji pati - dar labai šviesaus proto, guvi, vairuoja automobilį. Ji yra tas variklis, apie kurį sukasi šeimos gyvenimas: nors septynis dešimtmečius gyvena užsienyje, tačiau be akcento šneka lietuviškai, atmintinai deklamuoja jaunystėje pamėgtų poetų eiles , o svarbiausia – savo gimtosios kalbos ji išmokė ne tik JAV gimusius 3 savo vaikus Joną, Jūratę ir Ramunę, bet ir anūkus. „Iš įkalinimo grįžusiam tėvui Aldona nupirko butą Kaune, o šis jai siųsdavęs Šimonio paveikslus, Putino ir Vaižganto raštus, kad, jo žodžiais, anūkai nesujankėtų“, – tvirtino D. Jundienė.

Ji tęsė mintį: „Jūratė yra pasakojusi, kad buvo metas, kai jų vaikai močiutės būdavo verčiami pusvalandį skaityti lietuviškai, ir tik po to galėdavo žaisti. Dabar patys su didžiausiu noru mokosi lietuviškai, ir šeima susitikusi tarpusavyje šnekasi tik lietuviškai.“

Gyvoji grandis tarp šeimos ir tėviškės

Nors pati Aldona Lietuvoje paskutinįsyk lankėsi prieš dešimtmetį, tačiau įdėmiai seka įvykius tėviškėje, o ypač – Jokūbave. „Tėviškėje ji aplankė savo senelio Dominyko Stulginskio kapą, ant kurio užrašyta, kad šis mirė sulaukęs 100 metų, apėjo tėvo sodintą parką, kalbėjosi su senaisiais jokūbaviškiais, kurie dar atminė jos tėvą. Tačiau užėjusi į Jokūbavo bažnyčią, ilgai klūpojo, o pakilusi pasakė, jog nesugrįžo čia patirtas vaikystės jausmas – mat, ankstesnioji bažnyčia sudegė per karą“, – pasakojo L. Šiškienė.

Dabar gyvoji grandis tarp šeimos ir tėviškės yra Aldonos sūnus Jonas Juozevičius: jis kasmet atvyksta į Lietuvą, dažnai net dukart – pavasarį ir rudenį, pakviestas mokyklos bendruomenės į A. Stulginskio atminimui rengiamas šventes.

„Jonas visuomet filmuoja renginius, o įamžintą medžiagą parveža mamai. Sykį net pajuokavo, kad fotografuodamasis privalo susitampyti – kitaip mama duos velnių“, – šiltą santykį pabrėžė pašnekovės.

O kai jos duktė Jūratė svečiavosi Jokūbave, jai motinos buvo liepta kruopščiai fotografuoti netgi parko medžius, žolę – taip ji pildė Aldonos norą atmintyje gaivinti Jokūbavo dvasią.

Šį pavasarį atgimstančią parko gamtą – plukes, sprogstančius medžius, gandralizdį – fotografuoja ir filmuoja D. Jundienė, ir apie tėviškę sukurtą filmą išsiųs balandį gimtadienį švęsiančiai Prezidento dukteriai.

Perimti šios išaugintos bendrystės vairą Jonas jau rengia Jūratės sūnų Darių, pagal specialybę – istorijos mokytoją, kuris taip pat puikiai šneka lietuviškai ir apsilankė Jokūbave.

Aldonos Stulginskaitės-Juozevičienės (centre) viešnagė Jokūbave, kairėje – Lidija Šiškienė, dešinėje – Felicija Stramilaitė.

Stulginskių šeima remia mokyklą

Pašnekovės tikino, jog kasmet savo renginiams ieško vis naujų formų bei spalvų. A. Stulginskio biografijos žinovė D. Jundienė vis aptinka naujų Prezidento gyvenimo detalių, kuriomis nustebina netgi jo artimuosius. „Sužinojau, kad tremiami Stulginskiai sėdėjo pasimetę tarp daiktų krūvos, kurioje pūpsojo net fikusas. Vieno renginio fonui ir panaudojome padrikus daiktus ir fikusą tarp jų“, – teigė D. Jundienė.

Rugsėjį Jokūbavo mokyklos bendruomenė, įgyvendindama visus metus vykdomą projektą „Tarnavau Lietuvai“, ketina ne tik surengti tradicinį bėgimą A. Stulginskiui atminti, į kurį vėlgi laukiama čia atvykstant J. Juozevičiaus, bet ir sukurti naują filmą pagal Aldonos prisiminimus „Mano tėvas“ bei pasikviesti kolegas iš 3 Lietuvos švietimo įstaigų, pavadintų Prezidento vardu, – Kauno A. Stulginskio universiteto (buvusios Žemės ūkio akademijos), Kauno A. Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro ir Šilalės rajono Kaltinėnų A. Stulginskio gimnazijos.

D. Jundienė ir L. Šiškienė neslėpė, jog būtent jų mokyklos bendruomenės pastangomis, Lietuvai tapus laisva, ir pavyko užmegzti tokį šiltą ryšį su Stulginskių šeima.

„Iniciatyvos ėmėsi tuometinis mokyklos vadovas Ignacas Keblys bei mokytoja Felicija Stramilaitė, kuri užrašė amžininkų atminimus, surinko asmeninius Prezidento daiktus, dokumentus ir įkūrė mokykloje muziejų. Iš pradžių Aldona atsiųsdavo mokyklai dovanų – kopijavimo aparatą, priemonių, tačiau bendravo gana atsargiai. Toks šiltas santykis, koks yra šiandieną – nuolat susirašinėjame, žinome netgi vieni apie kitų ligas – užsimezgė tik per laiką“, – tvirtino pašnekovės.

Dabar A. Stulginskaitė-Juozevičienė yra mokyklos paramos fondo steigėja: kasmet piniginėmis premijomis apdovanojami geriausiai besimokantys VI–X klasių mokiniai, o mažiausiems surengiama ekskursija.

*

Aleksandras Stulginskis gimė 1885 m., buvo jauniausias – dvyliktas – vaikas valstiečių Marijonos ir Dominyko Stulginskių šeimoje. Mokėsi Kaltinėnų mokykloje, Liepojos gimnazijoje, o 1908 m. baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet atsisakė įšventinimo į kunigus.

1913 m. baigė Halės, Vokietijoje, Žemės ūkio institutą, grįžęs į Lietuvą dirbo agronomu.

1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos tarybą, 1918 m. vasario 16-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

1918–1919 m. dirbo Ministrų kabinetuose, buvo vienas Ūkio banko, Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir Lietuvos ūkininkų sąjungos steigėjų.

1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, o nuo 1922 iki 1926 m. – LR Prezidentu.

1927 m. pasitraukė iš politinio gyvenimo, nusipirko ūkį Jokūbave ir pats jame triūsė.

1941-ųjų birželį buvo suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. 1952 m. nuteistas kalėti 25 metus. 1956 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Vytėnų sodininkystės ūkyje. Mirė 1969 m., palaidotas Kaune, Panemunės kapinės.

• Rašyti komentarą (3)