Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Vydmantiškių lūpomis prašneko senieji Virkštininkai

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2015-03-20

Vydmantai dažnai vadinami gyvenviete be šaknų ir šiam jos bruožui priskiriamos visos vietinių bėdos. Iš tiesų, stipri ekonominė buvusio agroprekybinio tarybinio ūkio padėtis bei kurorto kaimynystė į Vydmantus traukė naujakurius. Tačiau kaime iki šiol gyvena ir 5 ar 6 kartos vydmantiškių, kurių šeimų istorijos mena Virkštininkus – istorinę, nuo XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minimą gyvenvietę, išauginusią Vydmantus.

Vydmantiškiai Genovaitė Puplesienė ir Benjaminas Paulauskas iš tėvų bei senelių perėmė ne tik pasakojimus, bet ir meilę gimtajam kraštui.

Senųjų vydmantiškių prisiminimus prieš 12 metų surinkusios Vydmantų bibliotekos vedėja Romutė Girskienė ir Kretingos kultūros centro Vydmantų skyriaus vedėja Jolanta Japertienė, kiekvieną anuomet ištartą žodį saugo tarsi auksą – dauguma garbaus amžiaus pasakotojų jau iškeliavę anapilin.

Mažai kas ir bežino, kad Vydmantais vadinama gyvenvietė, XX amžiaus antroje pusėje tapusi viena stambiausių pajūrio regiono kaimo gyvenviečių, atsirado iš Virkštininkų kaimo, istorikų ir kalbininkų tapatinamo su dar 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte paminėta vietove –Dwiristis.

Anot Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, Dwiristis-Virkštininkai XIII amžiuje priklausė Mėguvai, vienai mažiausių kuršių žemių, nuo XV amžiaus perėjo Platelių, o nuo 1529 metų – Palangos seniūnijai, valsčiui.

Anot pietiniame dabartinių Vydmantų kaimo pakraštyje, kur anksčiau buvęs Virkštininkų kaimas, gimusios ir gražų gyvenimą nugyvenusios Stefanijos Lazdauskienės, toks keistas kaimo pavadinimas atsiradęs dėl to, kad vietiniai žmonės čia augindavę daug žirnių ir nuo jų likdavusios krūvos virkščių.

Legendos byloja, kad Virkštininkuose greičiausiai bus pabuvojęs net Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, Palangoje pamilęs vaidilutę Birutę, tapusią jo žmona. J. Kanarsko teigimu, profesorius Bronius Dundulis spėjo Virkštininkuose buvus ir Birutės tėvo Vidimanto dvarą.

J. Kanarsko duomenimis, 1779 metais Virkštininkų kaime jau gyveno 23 baudžiavinių valstiečių šeimos, o šiaurinėje kaimo dalyje, prie kryžkelės, stovėjo smuklė, kurią Palangos dvaras nuomojo žydui.

Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, 1819 metais Palangos valsčius buvo priskirtas vokiškai-latviškai Kuršo gubernijos Gruobinios apskričiai, todėl Virkštininkuose ir aplinkiniuose kaimuose pradėjo kurtis iš Latvijos Kuršo ir Mažosios Lietuvos atsikėlę žemdirbiai evangelikai liuteronai. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo didelė jų dalis išyko gyventi į Vokietiją, tačiau liuteronybės tradicijas puoselėjančių Vydmantuose esama iki šiol.

Genovaitės Puplesienės sesers Zitos ranka piešta jų senelių Antano ir Onos Lapinskų sodyba stovėjo Virkštininkuose.

Dainos ir vainikai grafui

Panaikinus baudžiavą, grafas Juozapas Tiškevičius Virkštininkų žemėje įkūrė palivarką – Palangos dvaro ūkinį padalinį. Dalis valstiečių buvo iškelta į kitus kaimus, o likusieji tapo kumečiais – žemės ūkio darbininkais, kuriuos dvaras išlaikydavo, o už darbą mokėjo žemės ūkio produktais: grūdais, bulvėmis, žirniais, linais ir pinigais. Kaimo sodybos buvo nugriautos, o jų vietoje pastatytas administracinis pastatas, ūkiniai, gamybiniai ir pagalbiniai gyvenamieji (kumetynai) pastatai. Palivarką valdė Palangos dvarininkų skiriamas ūkvedys. Apie tuos laikus 70-mečiui vydmantiškiui Benjaminui Paulauskui pasakojo jo tėvas Petras.

„Dvaro laikais kumečiai gyveno ilguose pastatuose – abarėse. Savo reikmėms jie galėjo turėti daržą, laikyti karvę, kiaulę. Pritrūkus kraiko ar šieno, pasakydavo ūkvedžiui ir šis paliepdavo atvežti. Kumetyno vieta buvusi už dabartinės įmonės „Pirklio baldai“, „Varos“ link, ant kalvelės. Ten tarybiniais laikais Stasys Vainoras buvo radęs auksinį pinigą. Jo įsigeidęs ūkvedys siūlęs net 25 rublius, tačiau žmogus radinio nepardavęs“, – tėvo prisiminimais dalijosi B. Paulauskas.

Apie grafų laikus pasakojusi ir Elena Mažutienė, kurios brolis Jurgis dirbo kučieriu, arba vežiku, ir vežiojo grafą Tiškevičių karieta. Kambarine Palangos rūmuose tarnavusi ir E. Mažutienės vyro sesuo Petrė Kalcova. Anot E. Mažutienės, grafai neskriaudė žmonių – davė žemės, karvių, po javapjūtės suruošdavo vaišes. Daugelis jų dirbo dvaro plytinėje, kurioje pagamintos Palangos bažnyčios plytos. Vėliau plytinė pagarsėjo, kaip „Laumės gryčia“. Grafui Tiškevičiui dirbo ir Vydmantuose tebegyvenančios Bronės Tiškutės tėvai – Monika ir Antanas.

„Pabaigę vasaros darbus, javapjūtę, darbininkai nupindavo pabaigtuvių vainiką ir nešdavo grafui į Palangą, dainuodami dainas, kurių viena – „Vasarėlė graži“ – ypač patikdavusi grafui“, – prisiminė B. Tiškutė.

Kaimo pavadinimą „nukirpo“

XX amžiaus pradžioje Virkštininkų žemėje stovėjo du palivarkai – prie Vokietijos sienos naujai įkurtas Mažųjų Virkštininkų ir senasis – Didžiųjų Virkštininkų. 1923 metais surengto I Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Virkštininkų kaime gyveno 37, o palivarkuose – 148 žmonės. Vykdant žemės reformą, abu palivarkai buvo išparceliuoti, o jų žemė išdalinta naujakuriams, kurie naująją savo gyvenvietę pavadino Vydmantų kaimu. Tokiu būdu istorinėje Virkštininkų kaimo žemėje atsirado du kaimai.

Senieji Virkštininkų gyventojai – Genovaitės Puplesienės seneliai Lapinskai su vaikais: Matilda, Grasilda, Stefanija, Kaziu, Antanu, Juozu ir Pranu.

Ketvirtos kartos vydmantiškė 76 metų Genovaitė Grasilda Puplesienė iki šiol aiškiai mena Virkštininkuose stovėjusią savo senelio Antano Lapinsko ir jo žmonos Onos sodybą, talentingai atvaizduotą sesers Zitos Paulauskienės. Didžiulė sodyba su klėtimi javams, jauja, pašiūre, vazaune, tvartais, troba ir saldinių obuolių sodu, buvusi dešinėje plento į Palangą pusėje, tarp dabartinės autobusų stotelės ir kanalo. Kairėje – kūrėsi Vydmantai.

Apie tai, kaip dalis Virkštininkų tapo Vydmantais, B. Paulauskui pasakojęs tėvas. Jo žodžiais, vietiniai žemės savininkai iš rusų caro buvo gavę žemės ir jos nuosavybės dokumentus, kuriuose viršuje „auksinėmis“ raidėmis buvo užrašytas Virkštininkų pavadinimas. Norint perregistruoti Virkštininkų pavadinimą į Vydmantų, vietiniai žmonės pasipriešino. Tada žemės savininkus sukvietė į susirinkimą, liepė atsinešti žemės nuosavybės dokumentus, juos surinko, ir vienas iš valdininkų žirklėmis nukarpė „auksines“ raides. Taip Virkštininkai tapo Vydmantais.

„Žmonės šnekėjo, kad kaimo pavadinimas buvo skirtas Vidmantaitės Birutės, kunigaikščio Kęstučio žmonos, garbei. Tėvas minėjo ir tai, kad į tą lemtingą susitikimą neatėjo 5 ar 6 žmonės. Iš jų prisimenu keturis – Obrikaitis, Miegalis, Lacytis ir Kuršys. Jie paliko beturį savo dokumentus su nenukirptomis raidėmis ir jų žemė tebesivadino Virkštininkais“, – pasakojo B. Paulauskas. Vydmantai XX amžiaus antroje pusėje tapo viena stambiausių pajūrio regiono kaimo gyvenviečių, o Virkštininkų kaimas 1978 metais buvo prijungtas prie Vydmantų, taip spalvingą istoriją menantis vardas nuėjo užmarštin.

Paklausti, ar gera gyventi Vydmantuose, senieji kaimo gyventojai nedvejodami atsako klausimu – „O kur geriau rasi?“. Senųjų Virkštininkų, iš kurių ir atsirado dabartinė gyvenvietė, tiek bematę, jų nepasiilgsta, o Vydmantų pavadinime trumpintų tik ilgąją raidę „y“, prie kurios niekaip nepripranta.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas