|
|
|
Kokį vandenį vartoja rajono žmonės
Mūsų rajone veikia 45 vandenvietės, tiekiančios geriamąjį vandenį, – jį vartoja 77 proc., arba per 30 tūkst., rajono gyventojų. Likusi dalis, arba per 9 tūkst. žmonių, geriamuoju vandeniu apsirūpina individualiai. Daugiausia – 1 tūkst. 960 kub. m – vandens per parą tiekia Kretingos miesto vandenvietė, 4 vandenvietės – Salantų, Vydmantų, Kūlupėnų, Darbėnų – tiekia nuo 100–120 iki 200 kub. m, kitos – mažiau negu 100 kub. m, o 13 vandenviečių per parą tiekia mažiau negu 10 kub. m vandens. Vandens gerinimo įrenginiai, garantuojantys jo kokybę, veikia Kretingoje, Salantuose, Vydmantuose, pastaraisiais metais tokie įrenginiai pradėjo veikti Kūlupėnuose, Kartenoje–Žadeikiuose, Pryšmančiuose, Kalniškiuose. „Tose vandenvietėse, kuriose dar neįvykdyti vandens gerinimo programos projektai, fluoridų ir geležies koncentracija dažniausiai viršija leistiną normą. Taip jau yra, kad fluoridai nepasišalina nei naudojant buitinius filtrus, nei virinant vandenį“, – akcentavo R. Slušnienė. Leistina fluoridų koncentracija – 1,5 mg/l. Rajono VMVT duomenimis, 26 mūsų rajono vandenviečių fluoridų koncentracija viršija normą: daugiausia – 4,91 mg/l – fluoridų randama Vaineikių, 4,81 mg/l – Nasrėnų vandenvietėse, kitose vandenvietėse fluoridų randama nuo 1,6 iki 2–3 mg/l. „Fluoridai neturi nei skonio, nei kvapo, todėl žmogus nieko nejaučia, vartodamas fluoruotą vandenį. Tačiau per didelė fluoridų koncentracija sukelia dantų ir kaulų fluorozę, todėl mūsų krašte rekomenduotina vartoti befluorę arba su sumažintu fluoro kiekiu dantų pastą, į fluoridų koncentraciją vandenyje reikėtų atkreipti dėmesį pasirenkant vitaminus ar maisto papildus. Informaciją apie fluoridų kiekį bendrovė „Kretingos vandenys“ skelbia viešai, todėl bet kuris vartotojas gali pasidomėti, kiek fluoridų randama jo gyvenamosios vietos vandenyje“, – kalbėjo maisto produktų inspektorė. Geležies norma – 200 mikrogramų/l vandens, tačiau net ir 2 mg/l geležies koncentracija žmogaus sveikatai pavojaus nekelia. „Tai – labiau estetinė problema, nes vanduo būna rudos spalvos, toks vanduo gadina buities prietaisus, per didelė geležies koncentracija keičia ir vandens skonį“, – pastebėjo R. Slušnienė. Jos nuomone, geriamojo vandens kokybe būtina pasidomėti tiems, kurie vartoja šulinių vandenį, ypač tai aktualu pavasariop, kai pagausėja polaidžio vandens. „Jeigu yra galimybė, visada patartume žmonėms jungtis prie centralizuotų tinklų, nors tarp žmonių vis dar gaji nuomonė, jog šulinio vanduo yra geresnis ir skanesnis. Tačiau šulinio vanduo susijęs su nitratų rizikos faktoriumi. Jeigu Kretingos rajono artezinių gręžinių vandenyje nitratai 100 procentų atitinka reikalavimus, tai apie šulinio vandenį to pasakyti negalėtume – todėl ir rekomenduotina atlikti tyrimus, juolab kad nitratai vėlgi neturi nei skonio, nei kvapo, nedingsta jie ir virinant vandenį“, – paaiškino specialistė. Kad būtų išvengta nitratų, šulinys nuo gyvenamojo namo turėtų būti 7 m atstumu, nuo garažo ar ūkinio pastato – 10 m, nuo tvarto ar mėšlidės – 25 m. Šulinio rentinys virš žemės turėtų būti ne mažiau kaip 0,8 m aukščio, aplink šulinį patartina suplūkti molio – 1,5 m į gylį ir 0,7 m į šonus. Specialistai taip pat pataria 20 m spinduliu aplink šulinį neskalbti, negirdyti gyvulių. Be nitratų, šulinio vandenyje slypi ir kitų pavojų – jame gali veistis žarninė lazdelė ir žarniniai enterokokai: šie mikroorganizmai parodo, kad vanduo galimai teršiamas fekalijomis. „Kad išvengtų pavojų, šulinių savininkams rekomenduotume išvalyti ir dezinfekuoti savuosius šulinius – dezinfekavimo priemonių yra pirkti vaistinėse. Konsultacijos ir patarimų dėl šulinių dezinfekavimo ar vandens tyrimų rezultatų komentaro žmonės gali kreiptis ir į mūsų tarnybą“, – patarė R. Slušnienė. Ji sakė sulaukianti žmonių klausimų, kokį – virintą ar ne – vandenį reikėtų gerti, ar būtina naudoti filtrus. Specialistės pastebėjimu, jeigu vanduo atitinka kokybės reikalavimus, vandenį galima vartoti ir nevirintą, nebūtina tokį vandenį ir filtruoti. Jeigu vanduo reikalavimų neatitinka, filtrai rekomenduotini.
|
|
