Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Apnuoginusi ydas, bet išlaisvinusi meilę

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2015-03-10
Anastasija ir Saulius Šopagos gausią šeimą vadina tiesiogine meilės Lietuvai išraiška, o savo atžalas (iš kairės) – Igną, Juozapą, Kazimierą, mažuosius Dominyką bei Mykolą – didžiaisiais gyvenimo stebuklais.

Mažėjantis gimstamumas ir intensyvi emigracija – tarsi dvi 25 metus švenčiančios Lietuvos Nepriklausomybės sesės, gąsdinančios, neraminančios, verčiančios suabejoti, ar dėl to buvo kovota. Tačiau daugiavaikio tėvo, pedagogo, rajono tarybos nario Sauliaus Šopagos nuomone, emigracijos mastų neturėtume baimintis, atvirkščiai – žvelgti į juos, kaip į mūsų laisvės duotybę, per kurią gimsta tikra meilė gimtai šaliai. Septynis vaikus su žmona Anastasija auginantis Saulius į brandą keliaujančiai Lietuvai linki vienintelio – susigrąžinti norą turėti vaikų.

Aštuoni gyvenimo stebuklai

Devynių asmenų Šopagų šeima – tarsi priešingybė statistikai ir išimtis iš taisyklės. Šeimos galva neslepia, kad prakalbus apie vaikų skaičių, kartais tenka susidurti su klausiančiais, tiriančiais, šešėlių ieškančiais žvilgsniais.

„Tai – šiuolaikinis reiškinys, kurį galima sieti su žiniasklaidos įtaka. Vienos gausios asocialios šeimos, nors tokių yra vienetai, istorija, nuolat eskaluojama viešumoje, persiduoda ir kitiems, kantriai bei tvarkingai gyvenantiems. Kita vertus, nejaučiame poreikio būti vieši, mes ir taip pakankamai laimingi“, – šypsojosi S. Šopaga.

Vyriausia Šopagų šeimos atžala – 19-metė dukra Elena, šiuo metu apsistojusi Ispanijoje. Pasak S. Šopagos, dukra turi svajonę tapti lakūne ir, nepavykus įstoti iš pirmo karto, laukia naujų stojamųjų, nors tėvui ji labiau panaši į menininkę, o ne į technikos žmogų. Sūnus Augustinas, kuriam 18-a, mokosi S. Šimkaus konservatorijoje ir užsispyręs tapti pianistu, todėl prie fortepijono kasdien praleidžia po septynias valandas. Penkiolikmetis sūnus Ignas, tėvo žodžiais, beprotiškai daug sportuoja, lanko Šaulių sąjungos užsiėmimus, domisi istorija, groja fleita, kurios nemėgsta, ir svajoja tapti karininku. Sūnus Kazimieras – trylikametis dailininkas, visas savo emocijas reiškiantis spalvomis.

Dvejais metais jaunesnis Juozapas greičiausiai bus bibliotekininkas, nes, tėvo teigimu, jau įkyrėjo visoms bibliotekininkėms, o biblioteka apskritai jam tapusi antraisiais namais. Tai vienintelis Šopagų šeimos narys, skaitantis viską, kas papuolė po ranka, ir namiškius nuolat kankinantis klausimais apie Homero „Iliados“ herojus.

Po jo sekė Pranciškus, kurį S. Šopaga švelniai vadina pirmuoju šeimos kapeliu: miręs tą dieną, kai turėjo gimti, Pranciškus be galo sutvirtino šeimą.

Septintasis Šopagų sūnus – jautrus ir subtilus šešiametis Mykolas, paskubėjęs ir pasaulį išvydęs mėnesiu anksčiau, todėl tėvui atmintin giliai įsirėžusios pirmosios jo gyvenimo valandos, kiekvienas naujojo šeimos nario kvėptelėjimas. Aštuntasis Šopaga – ketverių Dominykas, tvirtai ant žemės stovintis vaikis, dar vienas šeimos stebuklas.

„Jis – bene pats judriausias iš visų. Gal net ūkininku taps – žmona abu mažuosius veža mokytis groti smuiku, tai Dominykas jį rankose laiko tarsi arklą“, – juokavo S. Šopaga.

Kretingiškis įsitikinęs: tam, kad vaikai pajustų meilę tėvynei, reikia kontrastų ir patirties, daug pamatyti ir pajusti, tuomet atsiras noras branginti tai, ką turi prigimtinio.

„Su šeima stengiamės kuo daugiau keliauti. Kaskart grįžtant atsiveria kitas matymas, kitas požiūris į savą kraštą. Aš nesu priešiškas mokymuisi užsienyje, manau, kad patirtis, įgyta svečiose šalyse, – tik pranašumas. Tai leidžia geriau pajusti pasaulį, kuris nėra vien mūsų Lietuva. Ar pažinę pasaulį vaikai grįš, visada yra didelis klausimas, bet tikra meilė – tiktai laisva meilė“, – kalbėjo S. Šopaga.

Laimę kuria gausa

Tai, kad žmonės nebesiryžta turėti vaikų, pasak Šopagų, – labiausiai liūdinantis ir neraminantis dalykas šiandienos Lietuvoje.

„Iš kažkur mūsų žmonėse įsikerojo baimė, kad šeima yra kažkas nenatūralaus, kad vaikai – didelė problema ir atsakomybė, turime tai mesti iš galvos. Turi grįžti suvokimas, kad mūsų asmeninė ir valstybės laimė yra neatsiejama nuo gausos“, – sakė S. Šopaga, pripažindamas, kad tėvystės baimė yra mįslė jam pačiam.

Tėvystės vengimą S. Šopaga vadina mįsle, kur gerovės trūkumas – ne argumentas, prisimenant gausias mūsų senelių šeimas, gyvenusias daug sunkesnėmis sąlygomis. Kai kurie teoretikai šeimos vengimą sieja su individualizmo plėtra, tačiau čia, pasak S. Šopagos, ir slepiasi didžioji klaida, programuojanti nelaimingą gyvenimą – asmeninė laimė, anot jo, apskritai neegzistuoja, o meilė Lietuvai tiesiogiai susijusi su meile savo šeimai.

„Kai vyko mūsų šalies virsmas į Nepriklausomybę, į tapimą Lietuvos Respublika, visi gana blaiviai suvokėme, kad tai bus išbandymų laikas. Supratau, kad Nepriklausomybė bus veidrodis, kuris geriausiai parodys, kas mes esame iš tikrųjų. Pagrindinė okupacijos bėda buvo ta, kad ji slėpė mūsų pačių ydas, kaip lageryje, kai negali spręsti, kas yra tavo tikras draugas ir kiek žmoguje meilės kitam, – sakė S. Šopaga. – Kai žmonėms suteikiama galimybė kažką turėti, jiems suteikiama ir galimybė dalintis. Meilė Lietuvai reiškia galimybę mylėti apskritai. Tai yra uždavinys mums patiems ir aš jį patiriu būtent šeimoje: mylėti savo žmoną, būti jai ištikimu, mylėti savo vaikus. Tai yra kertiniai uždaviniai kiekvienam iš mūsų, ant jų laikosi mūsų asmeninė laimė, ir būtent laisvoje Lietuvoje tam turime pačią geriausią terpę.“

Kretingiškis priminė, kad tradiciškai manoma, jog tam, kad galėtume vertinti valstybę, nuo Nepriklausomybės turėtų praeiti bent 40 metų, tad kol kas mūsų meilė Lietuvai – labai jauna ir nebrandi, apaugusi aimanavimais bei keiksnojimais. Anot S. Šopagos, žmonės pamiršta svarbiausia, kad Nepriklausomybė reiškia galimybę patiems kurti tokį pasaulį, kokį suvokiame esant gerą.

*

Statistika negailestinga – Lietuva senstanti emigracijos valstybė. Europos migracijos tinklo duomenimis, per nepriklausomybės metus iš šalies išvyko apie 788 tūkst. asmenų arba ketvirtadalis Lietuvos gyventojų.

Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad 2013 m. emigracijos mastai nežymiai sumažėjo, o imigracija šiek tiek išaugo: 2013 m. išvyko 39 tūkst. asmenų, t. y. 2 tūkst. mažiau negu 2012 m., o atvyko 22 tūkst. asmenų, t. y. 2 tūkst. daugiau negu 2012-aisiais. Vis dėlto 2013 m. iš Lietuvos išvyko 1,8 karto daugiau žmonių negu atvyko. Šioje srityje Lietuva pralaimi tik Airijai.

Kretingos rajonas – tik dar vienas visos šalies problemų veidrodis: 2012 m. išvykusiųjų buvo 456, o 2013 m. – 452 žmonės, tačiau atvykusiųjų – beveik dvigubai mažiau: 2012 m. – 247, 2013 m. – 233 asmenys.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. pradžioje Kretingos rajono savivaldybėje gyveno 40 tūkst. 735 gyventojai. Dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos bei neigiamos gyventojų migracijos nuo 2009 m. gyventojų skaičius Kretingoje, kaip ir visoje Lietuvoje, kasmet mažėjo. Lyginant 2013 m. ir 2009 m. pradžios duomenis, gyventojų skaičius rajone sumažėjo apie 11 proc.

Jei 1994-aisiais gimusiųjų Kretingos rajone buvo 609, 2013 m. – vos 411, 2014 m. – 451. Natūralios gyventojų kaitos rodiklis rajone ir visoje Lietuvoje išlieka neigiamas: jei 1994-aisiais šalies mastu jis buvo 4 tūkst. 110 asmenų, tai 2013 m. jis sudarė 10 tūkst. 698, atitinkamai Kretingoje –13 ir 89.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas