„Buvo toks laikas, kai archeologijos mokslas ne vienam iš mūsų davė peno. Dabar atėjo laikas atiduoti duoklę mokslui“, – pastebėjo A. Mulvinskas, kreipdamasis į tyrinėtojus, istorikus ir bendraminčius, susirinkusius į Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengtą knygos pristatymą.
Pernai archeologui V.Daugudžiui, kuris įspaudė giliausią pėdsaką tyrinėdamas Lietuvos piliakalnius bei senovines gyvenvietes, išsamiai tyrinėjo ir Imbarės piliakalnį, būtų sukakę 85-eri. Ta proga A.Mulvinsko rūpesčiu buvo surengta mokslinė konferencija, o mokslininko atminimas įamžintas paminkliniu akmeniu Imbarės piliakalnio papėdėje.
„Konferencijos praeina, o surinkta mokslinė medžiaga dažniausiai neišsaugoma. Todėl ir kilo sumanymas sudėti pernai įvykusios konferencijos pranešėjų straipsnius į vientisą leidinį, - taip ir gimė ši knyga“, – sakė A. Mulvinskas, neslėpdamas, jog, sudarant knygą, įtakos turėjo ir asmeninės paralelės – mokslininkas ir jo tėvas gimę tais pačiais 1925 metais, panašumų buvę ir jų gyvenimo linijose.
Į knygą sudėta V. Daugudžio gyvenimo ir veiklos faktus atskleidžianti dokumentinė medžiaga, jo sudaryti „Imbarės archeologijos paminklai ir jų tyrinėjimai“ bei šiandienos mokslininkų straipsniai: Gintauto Zabielos – „Vytautas Daugudis – piliakalnių tyrinėtojas“, Algirdo Girininko – „Vytautas Daugutis. Tarp archeologijos populiarinimo ir akademiškumo“ bei Valdemaro Šimėno sudaryta archeologo V.Daugudžio bibliografija.
Rankomis iškasinėjo hektarą
Į knygos pristatymą susirinkusius žmones pakvietęs pabendrauti laisvu Daugudžio stiliumi, A. Mulvisnkas priminė, kad nuo Ukmergės kilęs mokslininkas baigė Vilniaus universitetą, aspirantūros mokslus tęsė Maskvos archeologijos institute. Dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. 1967 – 1972 m. jis buvo Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų grupės, kuri pirmąkart parengė šalies saugomų archeologijos paminklų sąrašą, vadovas.
V. Daugudis piliakalniams tyrinėti pašventė per tris gyvenimo dešimtmečius, anapilin iškeliavo 2002-aisiais.
Jis ištyrinėjo 15 piliakalnių ir 11 papėdžių gyvenviečių. Bendras šio archeologo ištirtas piliakalnių plotas siekia per 0,8 ha. Leidinyje publikuojamo Klaipėdos universiteto docento G. Zabielos pastebėjimu, jeigu būtų kalbama apie dirbamą žemę, tai – mažas skaičius. Bet, turint mintyse, kad archeologiniai kasinėjimai atliekami rankomis, tas plotas tampa milžiniško dydžio.
„V. Daugudis kompleksiškai žvalgė ir tyrinėjo piliakalnius – statinius, įrengimus, jų įtvirtinimo konstrukcijas ir palei juos buvusias senovines gyvenvietes. Jį domino ir žmonių gyvenimo būdas, laidojimo papročiai“, – tvirtino A. Mulvinskas.
Kretingos rajone V. Daugudis taip pat tyrinėjo ne tik Imbarės piliakalnį, bet visą kompleksą: priešpilį, papėdę, žemutinę ir aukštutinę gyvenvietes, šalia piliakalnio rado mažiausiai 3 alkavietes su apeiginiais akmenimis.
G. Zabielos pastebėjimu, V. Daugudis, vienas pirmųjų Lietuvoje susidomėjęs papėdžių gyvenvietėmis, imdavosi tyrinėti griūvančius arba ardomus objektus – nesirinko geresnių, nors, dirbdamas tuometiniame Mokslų akademijos istorijos institute, būdamas Kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų grupės vadovas, galėjo tai daryti. Ne dėl to, kad nenorėjo, o dėl to, kad jautė atsakomybę, jog griūvantį objektą reikia saugoti labiausiai.
*
Archeologas Vytautas Daugudis išleido 3 knygas: 2 iš jų – „Senoji medinė statyba Lietuvoje“ ir „Iš Vilniaus miesto praeities“ – skirtos archeologijai. Rašė daug mokslinių straipsnių, – turtingas jo archyvas saugomas Lietuvos istorijos institute.
