|
|
|
Viceministro atvirumo žemdirbiams per maža
„Galėjau sakyti: dar nebaigė skaičiuoti, tebesvarstoma, didesnė tikimybė, kad jūsų ūkininkų lūkesčiai išsipildys. Ir iš šios salės būtumėt išėję laimingesni. Tačiau aš, kaip tikras žemaitis, šneku, kaip yra: karti tiesa geriau, negu saldus melas“,– atsakydamas į klausimą, ar Kretingos rajonas pateks į mažiau palankių ūkininkauti vietovių sąrašą, rėžė Savivaldybėje su žemdirbiais bei rajono vadovais susitikęs Lietuvos žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis.
Jaučiasi apgauti Įsisenėjusį klausimą dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių kėlė pats susitikimo iniciatorius Lietuvos ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininkas Antanas Stonkus, jam antrino Savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė. Kodėl Kretingos rajonas nepatenka į mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemėlapį, imta svarstyti maždaug prieš 10 metų. „Tuometinė viceministrė Virginija Žoštautienė patikino, kad, spręsdami šią problemą, einame teisinga linkme, liepė laukti naujo finansinio laikotarpio –2014-ųjų, sakė, jog visose Europos Sąjungos šalyse-narėse duomenys bus perskaičiuoti pagal naujus kriterijus, o mes tikrai turime galimybę į mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemėlapį „įšokti“,– sakė A. Stonkus. Į Kretingos rajoną Ūkininkų sąjungos skyrius buvo pasikvietęs tuometinį Seimo Kaimo reikalų komiteto narį Kazį Starkevičių. „Kartu važinėjome po rajoną, kasinėjome dirvožemį, komiteto narys pats savo akimis matė ir patvirtino, kad daugelyje vietų dirvožemis – jaurinis“,– pasakojo A. Stonkus. Jo teigimu, dirvožemį ištyrę Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo mokslininkai taip pat patvirtino, kad jis nėra derlingas. Iš Žemės ūkio ministerijos 2013-aisiais neoficialiai pavyko gauti parengtą žemėlapį. Anot pirmininko, jame aiškiai buvo pažymėta, kad visas Kretingos rajonas, išskyrus vienintelę Žalgirio seniūniją, į jį patenka. Tačiau iš Europos Sąjungos atėjo direktyva, įpareigojanti peržiūrėti pagal naujus kriterijus. Viceministrė ir tada ramino: jei ir juodžiausias scenarijus būtų, Kretingos rajonas vis tiek pateks į mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemėlapį.
A. Stonkus paaiškino, kodėl į jį patekti taip svarbu: „Juk tai – dideli pinigai. Prie išmokų už hektarą prisideda 100 litų. Be to, naudinga ir dalyvaujant paramos programose – ūkininkui, pavyzdžiui, perkančiam techniką, padengiama 60 procentų jos kainos“. „Aš irgi nesuprantu, kodėl iš pradžių mes sužinome, jog rajonas patenka į tą žemėlapį, o vėliau jau – nebe. Kas atsitiko? Ar žemė rajone pasikeitė?“– klausė Ž. Seniūnienė. Vilties įsisprausti – mažai Viceministro teigimu, pagal subjektyvius kriterijus nustatyti objektyvias sąlygas ir priimti praktinį sprendimą – nelengva. „Didžiausia bėda ir problema – ta, kad Europos Komisija nustatė metodiką, ir niekas negali jos koreguoti“,– atviravo A. Ežerskis. Jo nuomone, pagrindinis kriterijus, vertinant vietoves, turėtų būti žemės našumo balas. Tačiau šis kriterijus esą „paskęsta“ tarp kitų šešių, kažkodėl laikomų ne mažiau svarbiais. Viceministras negailėjo ir daugiau kritikos Europos Komisijos metodikai, tačiau sakė, kad privalo vadovautis ja. Kalbėdamas konkrečiai apie Kretingos rajoną, A. Ežerskis užsiminė, jog, jei pagrindiniu kriterijumi būtų laikomas žemės našumo balas, tarp mažiau palankių ūkininkauti vietovių galėtų patekti žemės, besitęsiančios Palangos link, kur dirvožemis yra smėlėtesnis. Viceministras, aiškiai neatsakęs į žemdirbių klausimą, kokios galimybės rajonui patekti į mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemėlapį, davė suprasti, jog vilties – mažai, bet pažadėjo, kad vertinama bus skaidriai. Įžvelgia nesąmonę Už sėkmingą veiklą respublikinio Metų ūkio konkurso nugalėtoju šiemet tapęs Vaineikių ūkininkas Juozas Butkevičius, savo ūkyje laikantis 30 karvių, viceministro klausė, kokia ateitis laukia pieno gamintojų. „Nacionalinė mokėjimo agentūra mums tuoj ims taikyti sankcijas dėl to, kad, dalyvaudami projektuose, nevykdome įsipareigojimų. Mažėjant pieno supirkimo kainoms, mažėja ir prastėja karvių šėrimo racionas, tuo pačiu - ir pienas, mažėja žemdirbių pajamos. Ar jau mums, smulkiesiems, tikrai veiklą reikia baigti ir ruoštis gyventi iš valstybės paramos?“ – ironizavo jis. Susitikime dalyvavusi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos rajono biuro vedėja Gražina Poškienė taip pat gynė žemdirbius: esant dabartinėms supirkimo kainoms, projektuose dalyvaujantys ūkininkai nė norėdami negali įgyvendinti visų priežiūros rodiklių. Vedėja siūlė tokiu atveju priimti įstatymą ir pieno sektoriuje sankcijų netaikyti. Tačiau viceministras nepažadėjo, sakė, jog ne nuo ministerijos pastangų priklauso, be to, tai – ne jo kuruojama sritis. Bet A. Ežerskis pienininkystės klausimu teigė turįs savo nuomonę. „Keturis mėnesius šiose pareigose dirbu, tiek laiko sveikatą gadinu įrodinėdamas, kad pienininkystės sektoriuje vyksta didelė nesąmonė valstybės mastu“,– neslėpė jis ir pasidžiaugė tuo, kad pagaliau bent jau garsiai pradėta šnekėti apie perdirbėjų piktnaudžiavimą. Ir 20 karvių laikantys ūkiai galėtų normaliai funkcionuoti, jeigu būtų teisingos atsiskaitymo už pieną kainos. „Mano nuostata: jei pienas tokios pat kokybės, tokiomis pat ūkinėmis sąlygomis pagamintas, tai ir kaina turėtų būti tokia pat. O dabar vieniems moka po litą, kitiems – po 50 centų. Taip ūkininkai skaldomi ir nuteikinėjami vieni prieš kitus. Iš stambiųjų pasigirsta, kad apskritai „skurdukų“ nereikia, kad šie tik po kojomis stambiesiems veliasi. Tai kaip po tokių kalbų galima ieškoti konsensuso?“ – retoriškai klausė jis. Dėl negerovių pieno sektoriuje viceministras sakė spėjęs susikirsti ir su žemės ūkio ministre. „Aš remiuosi savo – Šilalės – rajono, kuriame vyrauja nuo 5 iki100 karvių ūkiai, patirtimi, o ministrė – Vidurio Lietuvos, kur dominuoja grūdų ūkiai, jei ir yra koks pienininkystės, tai – bendrovė ar labai stambus ir lig šiol palaikomas smulkiųjų sąskaita“,– emocingai kalbėjo viceministras. Jo žiniomis, dėl tokios tvarkos Lietuvoje nuo 2007 iki 2014 m. sumažėjo apie 100 tūkst. karvių, todėl nevykdoma ir 25 proc. pieno gamybos kvota. Žaliavinį lietuvių ūkininkų pieną mielai pirktų Lenkijos perdirbėjai ir mokėtų mažiausiai 50 proc. brangiau. Šiuo metu Lietuvoje pagaminta produkcija jau ir taip teužima tik 50 proc. rinkos. A. Ežerskio manymu, perdirbėjai, žemdirbiams mokėdami skatikus, patys pjauna šaką, ant kurios sėdi: negavę žaliavos, greit nebeturės iš ko gaminti. Bet tuo pačiu pralaimės ir valstybė. Niekam nebus naudinga, kai užkariavę Lietuvos rinką, lenkai savo produktus, kurie dabar atrodo pigūs, gerokai pabrangins, o savų produktų prekybos centruose nė su žiburiu nerasime.
|
|
