|
|
|
Papuošaluose – sidabro ir emalio šokis
Originalių kretingiškės juvelyrės Ingos Juškienės papuošalų nesumaišysi su kitų kūrėjų, kaip ir vienoje jos sukurtų auskarų poroje nesurasi dviejų vienodų – pasikartoja tik motyvai ir detalės. „Taip įdomiau: į sidabrą įstatau skirtingus akmenis, kad moteris atrodytų paslaptingesnė. Mano gerbėjai tai žino, ir neklausia – kodėl yra taip, o ne kaip visų“, - sakė auskarų, segių bei kaklo papuošalų kūrėja.
Atsineša savo vardus Visi Ingos papuošalai – vienetiniai, be to, jie turi savo vardus: Saulės sodas, Karališkasis gluosnis, Mėnulio žemė, Rojaus vaisiai ir daugybė kitų, kuriais juvelyrė įvardija savo kūrinius. „Pjaustau gabalais sidabrą, įdedu natūralius akmenis arba emalį, arba tą ir tą kartu. Emalis – tai sutrintas stiklas, kaitinamas krosnelėje ant plokštės ir susijungęs su metalu. Dedu į lydinį aukso drožlių. Taip gimsta vis kitoks darbas“, - bendrais bruožais kūrybos procesą savo namų dirbtuvėse apibūdino I.Juškienė. Jos kūrybinės išmonės tarytum prašo sidabras, - nuo jam suteiktos formos ir pritvirtintų detalių, tarp kurių apsigyvena akmenys bei įvairiomis spalvomis nušvitęs emalis, ir priklauso paties papuošalo savitumas. Medžiagų, anot menininkės, šiandieną yra gausu ir įvairių, tačiau kiekvienas menininkas pasirenka savas, prie kurių linksta jo širdis. Pažymėti kūrėjos ženklu „Esu emalio juvelyrė, ir mano kūrybos technika nėra nauja, atvirkščiai, ji buvo žinoma ir naudojama Europoje jau seniai. Tik aš turiu savo stilių, taip, kaip ir gintaro meistrai – anksčiau gintaras papuošaluose skambėdavo vienaip, dabar meistrai iš jo kuria visai kitaip“, - tikino menininkė. Kūrėjos darbai išsiskiria ir tuo, kad kitoje pusėje specialiu kaltu yra iškaltas tam tikras žodis – meilės, padėkos, palinkėjimo. Dar kitu kaltu su vos milimetro storumo galvute ji iškala savąjį – kūrėjo identifikavimo – ženklą BAR. Tai sutrumpintas meninėje erdvėje bei Lietuvos Prabavimo rūmuose, kur veža prabuoti savo papuošalus, jos vardas, - I.Juškienė yra žinoma Bardau vardu. Ji neslėpė, jog buvo skatinama įstoti į Lietuvos dailininkų sąjungą, tačiau tik šiemet pasiryžo sutvarkyti reikiamus dokumentus. „Kiti menininkai skundžiasi, kad jiems sunku iš kūrybos išgyventi. O man yra gerai, turiu viską, ko gali norėti laiminga moteris – gerą šeimą, namus, mylimą darbą, savo kūrybos vertintojus“, - prisipažino I.Juškienė, į Kretingą su šeima – vyru Arūnu ir dukra Pija – atsikrausčiusi iš Klaipėdos prieš trejus metus.
Spalvų dermės – iš gėlių pasaulio Kilusi nuo Mažeikių, ji sakė, Klaipėdos universitete pabaigusi dvejas - dailės pedagogikos ir verslo – studijas, tačiau pedagoge taip ir netapusi. Kursuose ir savarankiškai iš menotyros knygų mokėsi, kaip jungti ir derinti medžiagas, tyrinėjo spalvų derinius. „Pradėjau tapyti ant šilko - paveikslus ir skaras, o prieš 7 metus pabandžiau ir nuo to laiko panirau į juvelyriką. Čia ir pasilikau, nes tai – labai įdomus darbas: atrodo, viską sudedi, bet kas iš to išeis, ir pats nežinai. Tame ir slypi atradimo džiaugsmas“, - kalbėjo I.Juškienė. Ji sakė augusi kaime, abi jos močiutės buvo labai kūrybiškos: viena gražiai siuvo, o kita skatino piešti. Kaskart liepdavo piešti vis kitokias gėles, pradėjau matyti ir derinti spalvas. „Taip išmokau nesikartoti, matyt, todėl kopijų ir nekuriu. Dviejų vienodų papuošalų mano kūryboje nerasite“, - savo nuostatą pabrėžė menininkė. Moteris neslėpė, jog eksperimentuoti ir pačiai susirasti savąjį kūrybos braižą skatino tai, kad ji tapo namų šeimininke ir toks gyvenimo būdas jai pasirodė mielas. Dabar moteris kuria kolekcijas vasarą įvyksiančiai Jūrų šventei bei Sostinės dienoms. „Mano papuošalų mėgėjai jau žino ir laukia atvyksiant. Dalį papuošalų realizuoju galerijose bei internetu“, - neslėpė I.Juškienė. Savo darbų kolekciją tradiciškai ji pristato ir kretingiškiams Kretingos miesto šventės mugėje.
|
|
