Ar eitumėte ginti Lietuvos?

- Eičiau, nes Lietuva – mūsų gimtinė, tėvynė, kodėl turėtume neginti savo krašto ar leisti, kad kas užgrobtų. Realios karo grėsmės nejaučiu, netikiu propagandiniais pranešimais ir kalbomis, kurių dabar apstu. Manau, kad tai – išpūstas burbulas, tačiau pritariu, kad šalies kariuomenę ir karinę ginkluotę reikia stiprinti. Kitos valstybės šioje srityje labiau apsirūpinusios.

- Ką aš, moteris, galiu ginti? Nebent sužeistuosius galėčiau tvarstyti. Visi lietuviai turėtų ginti savo šalį, jei jau iškiltų grėsmė, į užsienį nebėgčiau. Lietuva mažytė, bet esame NATO nariai, jeigu bėda, kitos sąjungos narės turėtų mums padėti. Visko dar gali būti, juk šalia – Kaliningradas, o dar tie Prezidentei skirti užrašai dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Nenustebčiau, jei naktį bombos imtų kristi.

- Aišku savaime, kad eičiau, jei jau gyvenu čia, vadinasi, man ši šalis brangi. Pats tarnavau pokariu, net Kinijos pasienyje teko pabuvoti, todėl pritariu, kad Lietuvos kariuomenę reikia stiprinti, sugrąžinti privalomą karinę tarnybą. Istorinėse knygose apie Antrąjį pasaulinį karą aiški Stalino svajonė, kad Rusijai priklausytų visas pasaulis. Galvoju, kad ši idėja neišblėsusi ir dabartiniais laikais.

- Žinoma, eičiau. Man rūpi mano šalis, turiu už ką kovoti. Esu vidaus tarnybos ugniagesys gelbėtojas, todėl kilus karui turėčiau gesinti gaisrus, pasirašiau įsipareigojimą. Manau, kad turime rūpintis savo saugumu, o planuojamos Lietuvos investicijos į krašto apsaugą yra pateisinamos ir būtinos. Turime pasiekti nors tuos 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS