|
|
|
Jei pašauktų Lietuva
Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, per patį 73-ąjį gimtadienį „Pajūrio naujienų“ kalbintas kretingiškis Edmundas Musteikis, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas leitenantas bei buvęs sovietų armijos papulkininkis, turintis didelę mobilizacinio darbo patirtį, pasidalijo įžvalgomis, kaip saugojo jauną atkurtą valstybę ir mąsto, kaip turėtume būti pasirengę ją ginti šiandieną. Prieš panaikintą šauktinių tarnybą „Nepriklausomybės pradžioje buvome pasirengę tik civiliniam pasipriešinimui, nes neturėjome ginklų. Tačiau dabar, kada valstybė atsistojo ant kojų ir tapo NATO nare, nuo agresoriaus privalome apsiginti patys“, - samprotavo E. Musteikis. Tačiau jis mano, kad Krašto apsaugos sistema tam šiandieną nėra parengta. „25 metus gyvenome ramiai, per daug ramiai, tačiau per anksti galvoti, kad mums niekas negresia ir mumis pasirūpins kiti“, - įsitikinęs kariškis. Nors karo tema šiandieną Lietuvoje per daug eskaluojama, bet tikrų žinių - maža. „Turime žinoti, kaip elgtis, jeigu žadame priešintis. Tarkim, Vyriausybei paskelbus visuotinę mobilizaciją, aš nežinočiau, kur eiti, nes įvykę visokių reorganizacijų, - nežinau, ar yra Kretingos rajono mobilizacinis planas. Jei rusai paleistų savo aviacinę armadą, keli Zoknių lėktuvai jos neatlaikytų, bet gintis ir atsilaikyti turėtume nors iš pradžių, kol sulauktume NATO pastiprinimo“, - strategavo kretingiškis. „Kita vertus, kas iš to, jeigu turėsime ginkluotę, o nebus ko apginkluoti. Burnoju mintyse dėl to, kad panaikino šauktinių karinę tarnybą – pirmaisiais Nepriklausomybės metais vien iš Kretingos rajono tarnauti išeidavo po 60-70 jaunuolių. Dabar gi ministras Juozas Oleka pareiškė, kad per metus apginkluos po 500 rezervistų. Norėčiau jo paklausti - iš ko, jei nėra privalomosios tarnybos? Rezervistai yra tie, kurie atlikę tarnybą – išmokę naudotis ginkluote, išmanantys strategiją“, - svarstė E. Musteikis, ligi šiol tebesidomintis gynybiniais šalies reikalais. Anot jo, kaip parodija skamba ir mintis, kad gynybai reiktų pasitelkti medžiotojus. Černobylio katastrofos atgarsiai E. Musteikis, visą gyvenimą buvęs kariškiu, sakė, kad nors iš esmės jo darbas priklausęs represinei struktūrai, tačiau jis tai priėmęs kaip tarnybą. „Būti kariu – daugumos vyrų prigimtinis noras. Aš dirbau tai, ką privalėjau daryti, - neslėpė septynerius metus – nuo 1981 iki 1987-ųjų – aukščiausias karines pareigas regione ėjęs Jungtinio Kretingos ir Palangos karinio komisariato vadovas. - Buvau komunistas, bet nebuvau ideologinis: slapčia ir santuoką registravome Tauragnų koplyčioje, ir visus tris vaikus pakrikštijome. Priklausymas partijai tuomet daugeliui reiškė tik žmogiškąją priedangą ir garantavo geras pareigas“, - tvirtino pašnekovas. Jis tęsė mintį: „Subyrėti komisariatą palikau kitiems, nes prieš pat Sąjūdžio pakilimą buvau išrinktas Laisvanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti pirmininku. Mūsų būstinė buvo virš dabartinės „Lauros“ parduotuvės, į kurią, prasidėjus Sąjūdžiui, rinkdavosi pirmieji miesto sąjūdiečiai“. E.Musteikis neslėpė, jog jis buvo ir tas vadovas, kuriam po Černobylio katastrofos buvo įsakyta vyrus siųsti į pražūtį: „Žinojome, kur siunčiame, bet įsakymo nevykdyti negalėjome. Reikėjo ne bet kokių vyrų, o pagal specialybes – medikų, statybininkų, chemikų. Po pusmečio sovietų valdžia atsitokėjo, ką daro, ir pradėjo siųsti 45-erių ir vyresnius vyrus“, - pasakojo E. Musteikis, neslėpdamas, kad ir šiandieną už tai gatvėje pajaučiąs piktų žvilgsnių. Jis sakė, kad vėliau, kviečiamas černobyliečių bendrijos, nesislapstė nuo tiesos ir ne sykį buvo nuėjęs į jų susitikimus. Rizikavo būti sušaudyti Pašnekovas prisiminė, kad Lietuvą paskelbus nepriklausoma, buvo įsteigtas Krašto apsaugos departamentas, o šalis suskirstyta zonomis palei didžiuosius miestus – įsteigti skyriai, ir E. Musteikis paskirtas vadovauti Kretingos rajono krašto apsaugai. Jo kandidatūrą apsvarstė aukščiausi šalies pareigūnai, rajono valdžios atstovai, taip pat reikėjo Sąjūdžio bei Bažnyčios pritarimo. Karinis komisariatas po Nepriklausomybės paskelbimo veikė dar 1,5 metų – ligi pat Maskvos pučo. Buvusį komisariato pastatą priešais „Mėguvos“ viešbutį sugrąžinus savininkui, Krašto apsaugos būstinė įsikūrė Melioratorių gatvėje, kur dabar veikia „Vakarų spaustuvė“. „Premjerės Kazimieros Prunskienės įsakymu, reikėjo boikotuoti komisariatų veiklą, kad mūsų vaikinai nebepakliūtų į sovietų kariuomenę. Praėjus pusmečiui po Nepriklausomybės paskelbimo, Kretingoje sulaukėme aukščiausių sovietų karininkų vizito, kad netrukdytume šauktiniams, tačiau vykdyti jų įsakymą atsisakėme kategoriškai“, - tvirtino E. Musteikis. Perėjus į Krašto apsaugos tarnybą – Lietuvoje tokio rango kariškių, kaip E. Musteikis, buvo 26, - iš jų išsyk buvo atimti sovietiniai kariniai laipsniai ir pensija. „Žinojome, kad nesėkmės atveju būtų sušaudę pačius pirmuosius. Bet kitaip negalėjom, lietuviais juk esame užgimę“, - pašnekovas pabrėžė tuometinį patriotinį ryžtą. Kontroliavo pasienį Sudėtingiausias laikotarpis buvęs tada, kai reikėjo suformuoti ekonominės šalies apsaugos postus – jiems teko kontroliuoti transporto srautą Latvijos pasienyje, Būtingėje. „Buvo baisu: sovietai apsupdavo miškus, prožektoriais apšviesdavo ir stebėdavo. Tačiau fizinio smurto mūsų poste nebuvo“, - prisiminė E. Musteikis. Vėliau buvo pavesta įkurti pasienio užkardą Būtingėje. O 1994 m. Krašto apsaugos departamento skyrius sujungus su Savanoriška krašto apsaugos tarnyba, E. Musteikis išėjo į atsargą. * Jo nuomone, tam, kad Lietuva galėtų apsiginti, pirmiausiai turėtų būti atkurta Lietuvos šauktinių kariuomenė. Antra, iš šalies biudžeto kasmet karybai reikėtų skirti bent 1,3 proc. BVP. „Pagal NATO standartus šalys savo kariuomenėms skiria po 2 proc. BVP, o mūsų nesiekė nė 1 proc. Trečia, kiekvienoje Savivaldybėje turėtų būti parengtas mobilizacijos planas, apimantis visas struktūras, apie kurį – kur eiti ir kaip elgtis - turėtų žinoti kiekvienas pilietis“,- tvirtino kariškis.
|
|
