Ar pasenusį - į rogutes ir į mišką?

- Pats dirbu senelių namuose ir žinau, kad yra daug žmonių, kuriems gyvenimas nedavė vaikų, jiems ši įstaiga tikrai reikalinga ir yra vienintelė išeitis. Žinoma, atsitinka, kad senoliai turi atžalų, tačiau šie nerodo noro rūpintis tėvais. Tokius vaikus reikėtų motyvuoti grąžinti simbolinę skolą savo tėvams už visą rūpestį, kurį gavo per gyvenimą.

- Tėvai mus užaugino, vadinasi, ir mes turime skirti jiems dėmesio, kai to labiausiai reikia. Būna išskirtinių atvejų, kai vaikai neturi galimybės prižiūrėti savo tėvo ar mamos – pavyzdžiui, gyvena vieno kambario bute. Kaip bebūtų, garbios senatvės sulaukę mūsų tėvai verti taip pat garbingai ir numirti - su savo vaikų, artimųjų priežiūra.

- Pirmiausia, reiktų paklausti, ko nori patys tėvai. Vieniems jų užsikrauti vaikams ant galvos – didesnė bausmė negu gyvenimas globos namuose. Yra ir tokių, kuriems senelių namuose net patinka. Tiesa, daug kas priklauso nuo tokios įstaigos sąlygų. Bet kokiu atveju vaikai privalo pasirūpinti savo tėvais, ar patys pagelbėdami, ar surasdami patogius senelių namus.

- Aš gyvenu su dukra, bet kol kas dar prisižiūriu pati. O jei jau atsitiks taip, kad nebepajėgsiu, neabejoju, kad pagelbės vaikai. Į senelių namus nenorėčiau, nors iš vienos pusės būtų neblogai - būtų daugiau bendravimo. Dabar jo šiek tiek trūksta, dukra išeina į darbą, o aš lieku viena, gerai, kad bent į miestą retkarčiais išvažiuoju.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS