|
|
|
Prancūzija po „Charlie Hebdo“ tragedijos: jokio pykčio, kaltinimų ir baimės
Kretingiškei žurnalistei ir vertėjai Aidai Kiškytei-Degeix, jau du dešimtmečius gyvenančiai Prancūzijoje, po tragiškų įvykių Paryžiuje net nekilo abejonių, ar dalyvauti eitynėse už žodžio laisvę: „Išgyvenau istorinius momentus. Supratau, kad teroristai su didžiausiais tankais ir granatomis yra bejėgiai prieš žmonių solidarumą ir norą likti laisvais. Kiekvienas lietuvis puikiai supranta, apie ką kalbu“.
- Gyvenate šalyje, į kurią prieš porą savaičių buvo nukreiptos viso pasaulio akys. Kokia atmosfera visuomenėje tvyro šiuo metu? - Nesvarbu, kurioje šalyje ar mieste begyventume, šie įvykiai reikšmingi mums visiems, tai pat ir lietuviams, gyvenantiems Prancūzijoje ar Žemaitijoje. Paryžiuje paskutinį kartą su vaikais buvome vos prieš porą savaičių iki tragiškų įvykių. Sunku suvokti, kodėl tai atsitiko ten, kur taip neseniai vaikščiojome, besigrožėdami blizgančia, šventine sostine. Nemanau, kad ir šiandien, po barbariškų įvykių, Paryžiuje žmonės gyvena kitomis mintimis ir nuotaikomis. Panaši atmosfera vyrauja visoje šalyje. Buvo pasikėsinta į žodžio laisvę, į demokratiją, į respubliką. Teroristai jėga norėjo įbrukti savo idėjas, pasėti baimę, abejonę ir nerimą. Masiniai žmonių susirinkimai gatvėse parodė, kad žmonių laisvė daug stipresnė negu kalašnikovo kulkos. Paskutinis laikraščio „Charlie Hebdo“ numeris buvo pakartotinai išspausdintas, nes pirmąją jo pasirodymo dieną leidinio buvo beveik neįmanoma gauti. Trečiadienį 3 milijonai žurnalo egzempliorių, išplatintų visoje šalyje, dingo per kelias minutes. Visi norėjo įsigyti laikraštį ir taip parodyti savo paramą redakcijai, patvirtinti, kad žodžio laisvė Prancūzijoje dar gyva. Buvo norima nužudyti laikraštį, jo dailininkus ir žurnalistus, bet jis gyvuoja ir, reikia tikėtis, dar ilgai gyvuos. - Kai pasiūlėme pasikalbėti apie teroristinį išpuolį prieš satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją, sakėte, kad lietuviškoje spaudoje skaityti komentarai ir straipsniai tiesiog absurdiškai dezinformuojantys. Ką konkrečiai turėjote omenyje? - Skaitydama apie įvykius Prancūzijoje, labai nusivyliau - lengva „paslysti“, kalbant apie šiuos dalykus ir nežinant viso sudėtingo konteksto. Žmonės įbauginti filmuotos medžiagos ir nuotraukų su iki dantų ginkluotais nusikaltėliais. Ypač supykdė eilinio „specialisto“ aiškinimai apie islamą, o parašymai, kad nužudytųjų karikatūros juokiasi iš pranašo Mahometo, tik tarnauja teroristų skleidžiamai teorijai. - Terorizmo išpuolis sukėlė diskusijų bangą visoje Europoje. Kaip tragediją vertina patys prancūzai? - Diskusijos labai įvairios, bet tikrai vyrauja nenusakoma vienybė ir solidarumas. Kažkas panašaus, kaip Lietuvoje, kai prieš Nepriklausomybę niekieno neraginami rinkomės miestų ir miestelių aikštėse ir dainavome lietuviškas dainas, nieko kito nenorėjome - tik svajojome būti laisvi. Panašios nuotaikos buvo jaučiamos spontaniškuose žmonių susiėjimuose tuoj pat po „Charlie Hebdo“ redakcijos žudynių sausio 7 d. Žmonės jautė poreikį išeiti į gatvę ir būti kartu, be jokių deklaracijų, skelbimų bei kalbų, taip išreikšdami savo pagarbą žuvusiesiems ir jų artimiesiems. Nesuprantami dalykai, kai Prancūzijoje gimę ir augę vaikai su šautuvu rankose šaltakraujiškai nusitaiko į žurnalistus ir policininkus. Čia jau ne kažkokios politinės ar religinės pažiūros – čia glūdi kur kas gilesnės problemos. Tarp nužudytų žurnalistų, policininkų buvo ir musulmonų. Sunkiausia buvo visa tai paaiškinti savo vaikams. Kas yra terorizmas, rasizmas, islamas, religija, žodžio laisvė, kodėl žudoma už piešinius... - Kaip vis dėlto paaiškinote šiuos įvykius savo atžaloms? - Kalbėjomės apie tai. Vaikai - dvylikametis Mykolas ir dešimtmetis Jonas - labai greitai suprato, kad islamas čia niekuo dėtas, o terorizmas - labai rimta problema. Jo tikslas - įbauginti ir įvesti auto cenzūrą, užčiaupti tuos, kurie publikuoja tiesą atvirai ir nesivaržydami. Radikaliam džihadistui teorijos apie pranašo Mahometo įžeidimus yra tik priedanga jo tikriesiems tikslams. Svarbiausia - užkirsti kelią šiems fanatikams, nes jokia religija nemoko ir neliepia žudyti. - Ar atsiranda kaltinančių pačią Prancūziją, jos praeities nuodėmes? - Prancūzija atvirai ir ryžtingai pradėjo tikrą karą su terorizmu net kai kuriose Afrikos kontinento šalyse. Ar tai „nuodėmė“? - Pasigirdo kalbų, kad Prancūzija moka už kitų tautų kolonizavimą, kad šimtmečių senumo nuoskaudos ir pyktis niekur nedingsta. - Tai - labai klaidingas požiūris. Žmonės, atvykę iš ankstesnių kolonijos žemių, kaip ir kiti, kilę iš svetimų šalių, yra lygiateisiai Prancūzijos piliečiai ir turi tokias pat laisves. -Vis dėlto šioje situacijoje kyla klausimų dėl tikrų ir deklaruojamų vertybių. Galbūt net paralelių su Amerika, kur, lietuvių tikinimu, viešai demonstruojama tolerancija dažnai virsta pašaipomis kitataučiams savame rate. Ar „laisvė, lygybė, brolybė“ iš tiesų tebėra tai, kuo tiki ir gyvena Prancūzija? Ar nėra melo europiečių tolerancijoje šalia apsigyvenusiam „kitam“? - Prancūzijoje gyvenu jau 20 metų ir niekada nesusidūriau su rasizmo ar netolerancijos problemomis. Visada buvau labiau vertinama dėl to, kad esu lietuvė, kad esu kitokia, kad kalbu kita kalba ir kad atvykau iš kitos šalies. Pati išmokau būti gerokai tolerantiškesnė ir gyventi įvairiatautėje visuomenėje, kur visi piliečiai yra lygiateisiai. Beje, kadangi esu vertėja, lietuvių Prancūzijoje sutinku vis daugiau. Lietuviai labai sunkiai buriasi į bendruomenę, bet lieka ištikimi savo kalbai ir tradicijoms. Mes dažniausiai bendraujame neoficialioje aplinkoje. Jau kelerius metus renkamės Velykų pirmadienį, kai mėginame savo margučius ir dainuojame lietuviškas dainas. Šiemet mus aplankys net 4 poetai iš Lietuvos! Nesame užsidarę - tarp mūsų visada sukiojasi labai daug vietinių prancūzų. Mūsų bendruomenė tokia netradicinė, kad lietuvių čia beveik mažiau negu pačių prancūzų. Grįžtant prie tragiškų įvykių, galiu pasakyti, kad tie, kurie nesupranta, kas yra karikatūra ir ką ja norima pasakyti, tie, kurie nemoka juoktis iš savęs – visada ir liks „kvailiais“, kaip dažnai apie šias temas kalbama „Charlie Hebdo“ numeriuose. Išmokti pažiūrėti į save, į visuomenės įvykius iš šalies, sveikai pasijuokti, sukurti už ilgus straipsnius iškalbingesnę karikatūrą - ne visiems duota. Deja, ne visiems ir suprantama. - Kaip manote, ar šie įvykiai pakeitė prancūzų atvirumo ir laisvės sampratą? Galbūt socialinėje sąmonėje įvyko negrįžtamų pokyčių? - Kokie pokyčiai įvyks ateityje ar už kelių dienų - kol kas sunku numatyti. Tačiau praėjusį sekmadienį Perigio centrinėje aikštėje, mieste, kur gyvena apie 40 tūkst. žmonių, mūsų, vienybės maršo dalyvių, susirinko 15 tūkst., tai - nematytas dalykas. Tądien sutikau daug žmonių, kurie pasisakė, kodėl išėjo į gatvę, kodėl atsivedė savo mažamečius vaikus. Negirdėjau jokio pykčio ar kaltinimų, jokios baimės. Buvo tik broliškas žmonių noras parodyti demokratijos stiprybę. Dauguma rankose laikė ne plakatus ar vėliavas, bet paprastą pieštuką. Tarp susirinkusiųjų buvo ir musulmonų, žydų, vaikų, senimo, paauglių, studentų, įvairių tautybių ir religijų žmonių. - Jūs daug metų dirbate žurnaliste radijuje, bendradarbiaujate vietinėje spaudoje. Manoma, kad išpuoliu prieš žurnalistus teroristai sąmoningai ar nesąmoningai pripažino jų galią. Su kolegomis dažnai diskutuojame apie tai, kad Lietuvoje žurnalistika iki šiol neturi tokio statuso ir poveikio, kaip Skandinavijoje ar senojoje Europoje. Įvykių Paryžiuje atveju, išpuolis prieš žodžio laisvę tapo tos pačios laisvės įvertinimu. Ar ne per didelė žodžio laisvės kaina? - Nelengva išlaikyti svarbiausias žmogaus teises ir laisves, kurių viena pagrindinių - žodžio laisvė. Neužmirškime, kad karikatūras su Mahometo atvaizdu pirmąkart išspausdino 2005 m. Danijoje ir netrukus, 2006 m., perspausdino įvairiuose Prancūzijos žurnaluose ir laikraščiuose. Vieninteliam „Charlie Hebdo“ 2007 m. buvo pateikti rimti kaltinimai ir tik šis leidinys susilaukė teismo, kuris galiausiai laikraštį ir jo redaktorių išteisino. Jau tada diskusijos apie žodžio laisvę sujudino Prancūzijos visuomenę ir aukštuosius politikos sluoksnius.
|
|
