|
|
|
Surinko eilėraščius lyg trupinius
Kretinga turi poetę, kurios vardas ligi šiol nebuvo plačiai žinomas. Tai – Agota Daugnoraitė-Vičiulienė, mokytoja, kurios talentas ypatingai sužydo būnant tremtyje. Sutelktomis būrio kretingiškių pastangomis išsibarsčiusią jos kūrybą pavyko surinkti į poezijos rinktinę „Trupiniai“.
Vedžiojo tremties dvasia Šios rinktinės iniciatorė ir sudarytoja - Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos skyriaus bei asociacijos „Tremties dienoraštis“ vadovė Valerija Žalienė. Jos teigimu, gana anksti anapilin išėjusios Agotos Daugnoraitės-Vičiulienės eilėraščiai sklido iš lūpų į lūpas, jie būdavo skaitomi per tremtinių vakarones. Juos išsaugojo Agotos šeimos nariai, tremties draugai ir kolegės mokytojos. Dar gyva būdama pati poetė sudarė savo geriausių eilėraščių rinkinį „Trupiniai“, tačiau dabartinį - išleistą 1 tūkst. egzempliorių tiražu – V.Žalienė papildė dar keliomis dešimtimis jos kūrinių, kurie buvo pabirę tarp pažįstamų ir draugų. „Parsivešiu posmą naują iš geltonos užmaršties“, - šie poetės žodžiai buvo tarsi pranašingi. Nuo laiko pageltusiuose lapuose spausdintus Agotos eilėraščius išsaugojo poetės draugė mokytoja Irena Šarkinienė, nemažą jų pluoštą Agota buvo palikusi kitai draugei Zuzanai Lukauskienei, o jos duktė Danutė Šorienė perdavė man“, - apie tai, kaip eilėraščiai suplaukė į jos rankas, pasakojo V.Žalienė. Tie eilėraščiai, ji įsitikinusi, turėjo gyventi, o ne gulėti stalčiuose, ir surinkti juos tarsi pati lemtis pirštu dūrė į ją: „Netgi sutapo taip, kad mano pirmoji mokytoja buvo I.Šarkinienė, o nuo 5 klasės po literatūros lobynus vedžiojo Z.Lukauskienė“. Daugelį žmonių vienijo mintis ir noras – kad Agotos eilėraščiai skrietų lyg paukščiai, tūptų ant jaukių jų namų palangių, o nuoširdaus, jausmingo žodžio išsiilgusios širdys juos lesiotų lyg alkį maldančius trupinius. „Todėl ir knygos viršelyje tarp Agotos nuotraukų – Sibiro tremtyje moterų ant sąsiuvinio lapų siuvinėjimui išpiešti paukščių ir gėlių motyvai. Juos suradau sename iš tremties parsivežtame savo mamos Gabrielės Bružienės lagamine“, - tvirtino pati ir knygos dizainą sumaniusi V.Žalienė.
Įkvėpė Salomėja Nėris Poetės gyvenimą prisiminė į redakciją užsukęs jos 70-metis brolis Ildefonsas Daugnora iš Skuodo su dukterėčia Milda Beržanskiene iš Gargždų, besirūpinantys knygos pristatymu šį vasarį Kretingos M.Valančiaus viešojoje bibliotekoje. „Mudu su Agota esame vaikai vieno tėvo, bet skirtingų motinų, kurios buvo seserys - iš viso buvome septyni vaikai“, - sakė I.Daugnora. Likimas Agotai buvo negailestingas: prisiminimuose ji pati rašė, kad jos gimimu niekas nesidžiaugė, nes mama mirė ją gimdydama. Mergaitę užaugino bevaikiai garbaus amžiaus giminaičiai, gyvenę tame pačiame name Laumalių kaime. Jie mylėjo Agotą ir leido į mokslą Kretingos gimnazijoje. „Iš namiškių pasakojimų žinau, kad ji anksti neteko abiejų globėjų, pati kabinosi į gyvenimą – įstojo mokytis į Klaipėdos mokytojų institutą. Buvau vos 5-erių, kai Agotą areštavo už kažkokį mažmožį, tardė, apkaltino tėvynės išdavimu, nuteisė 25 metams. Tada jai tebuvo vos 21-eri“, - pasakojo brolis. Tačiau po 6 lagerio metų Mordovijoje ji buvo paleista ir 1956-aisiais grįžo itin silpnos sveikatos, dirbo Kalniškių septynmetėj mokykloj, rašė eilėraščius ir spausdino juos laikraščiuose. Ištekėjo už Antano Vičiulio, pagimdė sūnų, kurį pavadino taip pat Antanu – vyras ir sūnus ligi šiol gyvena Kretingoje. Patyrusi dvi širdies operacijas, Agota mirė būdama vos 42-jų, palaidota Kretingos kapinėse. „Mano mama, Agotos sesuo Petronėlė, prisimena ją buvus tylią, ramią, nuolat panirusią į knygas. Tetos mylimiausia poetė buvo Salomėja Nėris, savo kambaryje visad stovėjo jos nuotrauka. Mama sakydavo, kad Agota – išskirtinė moteris: ji labai mylėjo žmones ir gyvenimą, dažnai būdavo gamtoje, o gėlės jai buvo tarsi gyvas sutvėrimas – jas augino, puoselėjo, su jomis kalbėdavosi ir net pati bandydavo išvesti jų veisles“, - prisiminimais pasidalijo M.Beržanskienė. * „Trupiniai“ – tai jau trečiasis asociacijos „Tremties dienoraštis“ išleistas leidinys: ligi tol pasirodė „Aš einu senelių, tėvų pramintu kančių keliu“ bei Leokadijos Kaukėnienės „Prisiminimai“.
|
|
