Molbertą priviliojo Airijos kalvos

Raguviškiuose gyvenanti 67-erių tautodailininkė Laimutė Kasparavičienė, rašanti eiles, lipdanti iš molio ir kurianti įvairius koliažus, neslėpė, jog užvis mieliausia jai yra tapyti gamtos vaizdus. Ji yra surengusi daugelį parodų savo kaime, Jokūbave ir Baubliuose, o prieš Kalėdas jos paveikslai buvo eksponuojami M.Valančiaus viešojoje bibliotekoje.

Laimutė Kasparavičienė savo laisvalaikį panardina į spalvas ar poetinį žodį.

„Mokykloje visi sienlaikraščiai buvo išmarginti mano piešiniais, o eilėraščius siųsdavau į „Lietuvos pionierių“. Labai patiko piešti, tačiau gyvenimas pakrypo taip, kad studijuoti dailės negalėjau: vaikystė buvo sunki – augome keturiese, mama mirė anksti, teko pasirūpinti mažesniais broliais ir sesėmis. Vėliau pabiro mano pačios vaikai – viena užauginau juos šešis. Vyriausioji Lilija, kurios jau nebeturiu, nuo mažumės buvo sunki ligonė – teko ir ją prižiūrėti, ir pinigų uždirbti. Naktimis, sumigdžiusi vaikus, eidavau pas tautodailininkę Virginiją Barzdžiuvienę mokytis lipdyti iš molio“, - dramatišką savo gyvenimą tarytum keliais potėpiais drobėje nupiešė L.Kasparavičienė.

Ūkyje dirbo dažytoja, tad mokėdama lipdyti, kai lipdiniai palubėse ir ant sienų tapo itin madingi, gebėjo užsidirbti ir išbristi iš vargo. Tapyti drobėje, ji sakė, pradėjo tik išėjusi į pensiją. „Išvažiavau į Airiją padėti auginti anūkus, o vakarais per TV sekdavau dailės pamokėles: kokius įrankius, teptukus, dažus naudoti, kaip pasiruošti molbertą ir drobę. Ten ir pabandžiau tapyti aliejiniais dažais, nes ligi tol šios technikos kažkaip prisibijojau. Pabandžiau - išėjo neblogai, o svarbiausia - įtraukė lyg į kokią gelmę. Jau ir dienomis nebesiskyriau su molbertu. Bet į gamtą neidavau – piešdavau vaizdus iš atminties. Airijoje įspūdingos tarp rūkų panirusios kalvos. Ir dabar taip: braidžioju po miškus, paupius – geriu į save kvapus ir spalvas, fotografuoju akimis, o sugrįžusi sėdu prie paveikslo“, - atviravo kūrėja.

Pasatarąjį dešimtmetį aliejumi tapytos tautodailinkės drobės

Pirmąją savo paveikslų, kuriuose užfiksuoti Airijos, Raguviškių ir jos gimtosios Ariogalos vaizdai, parodą ji surengusi prieš 8 metus. Ir dabar laikas nuo laiko ji vis papildanti savąją paveikslų galeriją, tačiau nesibodinti, sakė, „pažaidimų“ iš molio ar koliažo technika. Neužmirštanti ji ir eilėraščių. „Kaip kada - būna, kad širdį paglosto į lapą išliejamos mintys, o būna, kad savaitėmis apsigyvenu paveiksluose“, - neslėpė tautodailininkė.

Nors gyvenimas vis siuntė išbandymų, tačiau, ji tvirtino, gebėjusi juos pati įveikti ir optimistiškai žvelgti į ateitį. „Žinojau, kad po audrų visuomet nušvinta saulė – ir sulaukdavau jos. Dukart tapau našle, palaidojau vaiką, bet niekada nebėgiojau į vaistines ir nevartojau jokių raminamųjų, o sutaupiusi kokią kapeiką, geriau nusipirkdavau gabalėlį juodojo šokolado. Eidavau iškėlusi galvą ir šypsodavausi gyvenimui. Aš myliu žmones, - apie tuos, kurie įskaudino, nenoriu galvot, o gerų žmonių niekada neužmirštu“, - savo požiūrį į gyvenimą atvėrė moteris.

• Rašyti komentarą (0)