Deimantinėms vestuvėms - nuotakos tortai ir jaunikio posmai

Prieš pat Kalėdas deimantines vestuves atšventė kretingiškių pora 85-erių Sofija ir 84-erių Adomas Aleksandravičiai. Svečius ta proga, kaip įprasta ir kituomet, nuotaka vaišino savo pačios keptais tortais, jaunikis žemaitiškai žėrė eiles, pasakojo linksmus nutikimus ir abudu plėšė skambias dainas.

Geras būdas ir optimistinis požiūris į gyvenimą sutuoktinius Sofiją ir Adomą Aleksandravičius sieja jau 60 metų.

Abiem - pirmos ir vienintelės darbovietės Nuotaikingai nusiteikę senoliai savo nelengvo gyvenimo, kaip ir daugumos to laikmečio žmonių, istorijas sekė vis pajuokaudami.

„Visą savo gyvenimą aiškiai prisimenu nuo 5 metų. Velnių priėdęs, didumo sulig stalu, o jau darbininkas buvau – tėvas pirmiau įdarbino žąsų ganyti, paskui - avių, karvių. Atsimenu, turėjom 4 žąsis ir 1 žąsiną. Tėvas surišo tokią ilgą rykštę: nebijok žąsų, sakė, – jos daug tarška, o bijok žąsino – jei lįs, trenk ne per šonus, o tiesiai per kramę. Vienodo ūgio su tuo žąsinu buvau, tad jis mane sparnais apkuldavo, nespėjus nė rykšte užvožti“, - juokėsi save vaikystėje prisiminęs A.Aleksandravičius.

Alsėdžių parapijoj, vyras sakė, gimęs, - jo tėvai turėję 9 vaikus, užaugo 7-iese, dabar belikę trise. O Sofija augo Kretingoje, šeimoje tebuvo dviese su broliu, - savo tėvonijoje J.Pabrėžos gatvėje vėliau su Adomu pasistatę savo namus, kur dabar ir gyvena.

Abiejų – Adomo ir Sofijos - šeimos pokariu buvo ištremtos, o jie, nebaigę mokslų, įsidarbinę Klaipėdoje: ji – medicinos seserimi Vaikų ligoninėje, o jis – geležinkeliečiu. Abiem tai buvo pirmos ir vienintelės darbovietės per visą gyvenimą: Sofija išdirbo 49-erius, o Adomas 52 metus.

„Visą gyvenimą buvau mazutu persisunkęs geležinkelietis, dar ir į pensiją išėjęs dirbau. O kaip susipažinom, tegul žmona pasakoja - lai prisipažįsta, kelintas kavalierius jai buvau“, - juokus vis laidė Adomas.

Be nuotakos puokštės

Sofija sakė, jog draugavę apie porą metų, susirašyti nuėję tiesiai iš darbų. „Nieko nesakiau nė bendradarbėms, - pasiprašiau į parduotuvę. „Zagse“ susirašėm ir vėl išsiskirstėme į darbus. Vakare grįžom namo, nes jau buvom „skudurus susimetę į krūvą“. Neturėjom nei žiedų, nei gėlių, nei nuotakos rūbo. Bet kai po mėnesio, prieš pat Kalėdas, nuėjom susituokti į bažnyčią, žiedus jau turėjom“, - prisiminė moteris.

Sutuoktiniai atgamino ir linksmą nuotykį bažnyčioje: „Tuoktis nuėjome keturiese, tuokėsi ir liudininkai: kunigas pirmiau juos sutuokė ir išėjo. Pradėjom jo ieškoti, o jis sako - galvojau, kad dar viena tuoktis užsirašiusi pora nebeatėjo“, - pasakojo Adomas.

Nugyvenus tokį ilgą gyvenimą santuokoje, toliau juokavo pašnekovas, jį jau galima būtų į seksualinių mažumų partiją įrašyti: „Įsivaizduokit, 60 metų nugyventi tik su viena moterimi – ne juokas. O jei rimtai, santuokos pagrindas yra kompromisas – ir vienam, ir kitam – kaip kada - būtina nusileisti. O dabar, žiūrėk, susipyksta taip, kad ir medkotį tarp šonkaulių suskaldo“.

Sutuoktiniai sakė, jog visą gyvenimą šeimos išlaidas planavę pagal pajamas, žiūrėję, kad ir santaupų liktų. Prabangoje niekad negyvenę, bet užtat nepatyrę netikėtų nuosmukių. „Jaunimas šiandien nebemoka skaičiuoti – išlaidauja ne pagal išgales, - mano Adomas. Ir vėl pokštauja. - Mes gimnazijoj sakydavom: ir kam sutvėrė tą gimnaziją – moko matematikos ir gramatikos, o meilės – ne. Dabar gal yra atvirkščiai?“.

Gobšūs gyvenimo džiaugsmo

Savo gyvenimo universitetus išėję A. ir S.Aleksandravičiai užaugino dukterį Jolantą ir sūnų Rimantą. Bet Adomui žinių negana, o entuziazmo – į valias: ketverius metus jis lankė Trečiojo amžiaus universitetą, ligi šiol yra aktyvus folkloro grupės „Gervelė“ narys, ligi tol dainavo „Volungėlėje“, o dar anksčiau abu su Sofija važinėdavo į Klaipėdos folkloro ansamblį „Žemaičių alkierius“, kuriam vadovavo Janina Zvonkuvienė. „Klaipėdos daktarai, rašydami pensininkams vaistus, sakydavo – eik geriau į „Alkierių“ ir šok taip, kad išlakstytų visos druskos, plėšk dainą taip, kad išrūktų viso kvarabos“, - sąmoju tryško Adomas.

Gyvenimo džiaugsmu, sakė vyras, trykštąs iš pernelyg didelio gobšumo - visą gyvenimą visko jam reikėję daug: darbo, visokių norų – žvejoti, grybauti, sodininkauti, kad kuo gausiau susemtų gyvenimo.

Vyras sakė labai daug skaitąs, ypač mėgstąs istorinius romanus – knygų einąs į biblioteką. „Dabar jau akinių prireikė“, - prisipažino dar neseniai turėjęs ypač gerą regą.

O Sofija lanko parapijos švietėjišką Jurgio Pabrėžos grupę, kurios šventes bei jubiliejus pasaldina savais tortais. „Kepu „Napoleoną“, „Medutį“, biskvitinius tortus įvairiomis progomis - per šeimos šventes ir savo draugėms. Kulinarijos paslapčių išmokau iš savo tetos, puikios vestuvių šeimininkės Elenos Bončkienės: kai tėvai buvo ištremti, visas atostogas praleisdavau pas ją“, - tvirtino gyvybingoji Sofija.

• Rašyti komentarą (8)