|
|
|
Miesto veidą piešia kraštiečiai
Kartu su kalėdiniu „Pajūrio naujienų“ numeriu mūsų prenumeratoriams įteikiama ir tradicinė dovana – kitų metų redakcijos kalendorius, kuriame įprasminami krašto žmonės, kuriantys savojo miesto veidą. Šiemet Kretingą visoje šalyje išgarsino įminta grafų Tiškevičių palaidojimo paslaptis bei užgimusi Dvaro menų festivalio tradicija. Todėl įsiamžinti 2015-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendoriuje buvo pakviesti keturi Kretingos rajono Garbės piliečiai – Premjero patarėjas Antanas Vinkus, operos solistė profesorė Regina Maciūtė, ilgamečiai tautodailės puoselėtojai Laima Grigaitienė ir Adolfas Viluckis, o taip pat kraštiečius telkianti Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė bei archeologai Daiva Jazbutytė ir Donatas Butkus. Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais šie Kretingos miesto vardą garsinantys žmonės pasidalijo savo pamąstymais, už ką jie myli Kretingą, kuo prisideda prie miesto gerovės ir kuo jiems buvo ypatingi praeinantys metai. Talentais garsina mokinės Šašaičiuose, netoli Jokūbavo, gimusi 68-erių R.Maciūtė tikino, jog į gimtinę ji lekianti lyg ant sparnų: „Dažnai atvažiuoju į tėviškę – jaučiu jai begalinę trauką, atrodo, kad buvimas tarp savo šaknų suteikia kūno ir dvasios jėgų. Būtinai aplankau savo tėvų žemę: man norisi pasėdėti ant didžiulio akmens, žvelgiant į Miniją, - ši upė man - tarsi indui Gangas“, - sentimentus gimtajam kraštui išliejo žinoma šalies dainininkė. Ji sakė mananti, kad gimtąjį kraštą garsina savo bei savo mokinių talentu: „Stengiuosi, kad mano profesija ir darbas duotų rezultatą, kurio nepamatysi, - jį tik išgirsi. Džiaugiuos, kad kiekviena mano mokinė – Ieva Prudnikovaitė, Laura Bendžiūnaitė, Liora Grodnikaitė, Raminta Vaicekauskaitė, Laura Zigmantaitė, Justina Grigytė - savo talentu bei darbu pateisina ir manąjį darbą. Kai kurios iš jų garsina Lietuvą pasaulyje: tarkim, L.Zigmantaitė koncertuoja Londono karališkojoje scenoje, jai teko dainuoti su pasaulinio garso tenoru Plačido Domingo, o O.J.Grigytė buvo pagrindinė solistė Velso operoj, Bakingemo rūmuose, jai dėkojo pats princas Čarlzas“, - pasiekimais džiaugėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė R.Maciūtė, apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Diplomatija – bendravimo ramstis A.Vinkus taip pat išsakė ypatingus sentimentus savo gimtajam miestui – Kretingai: „Mano tėvai čia davė man gyvybės pradžią: gimiau Kęstučio gatvėje buvusiuose gimdymo namuose per karą – 1942-aisiais per pačias Kalėdas, gruodžio 25-ąją. Kretingoje prabėgo mano vaikystė, todėl visiems ir visada sakiau ir sakau, kad myliu Lietuvą, bet po jos – Kretingą, savo tėviškę, kur įleistos mano šaknys“. Pašnekovas tikino savo gyvenime nesukūręs kažko apčiuopiamo, tačiau kuriuose darbo baruose bebūtų, stengiasi, kad jo pastangas pajustų ir gimtojo krašto žmonės. „Mano draugai ir bendražygiai žino, kad Vinkus linkęs į kompromisus, sutaikymą, bendrų pozicijų paieškas. Kiekvienas gyvenime turime atlikti savąją pareigą, - aš savąją atlieku kaip moku ir galiu. Mano gyvenime jau išgaravo visos pozos, liko tik diplomatija, kuri yra aukščiausia kultūros forma bendraujant su žmonėmis. Jeigu likimas lemtų, turėdamas diplomato patirties, norėčiau tarnauti Kretingos žmonėms“, - tikino A.Vinkus. Suaugę su tautodaile Kretingoje – ir L.Grigaitienės šeimos, kuriai teko patirti skaudžius karo ir pokario išbandymus, šaknys: „Čia – mano senelių, mamos ir mano gimtinė. Kretingoje augau, mokiausi Pranciškonų gimnazijoj, nuo 15 m. dirbau „Laisvės“ fabrike. Vėliau du dešimtmečius dirbau Klaipėdos tautodailininkų skyriuj, 8-erius iš jų vadovavau šiam skyriui, kuris tuomet pirmavo Lietuvoje: įvedėme mugių tradiciją Teatro aikštėje, iškovojome, kad joje išliktų „Marginių“ salonas“, - kalbėjo 8 metus ir Kretingos tautodailininkams vadovavusi kretingiškė, kitąmet švęsianti savo 80-metį. Kretingą medžio drožiniais garsinantis 75-erių tautodailininkas A.Viluckis sakė kilęs nuo Grūšlaukės: „Nukritau lyg vario lapas lapkritį. Ten - mano gimtas kraštas, manoji „ulyčia“, už kurią, patikėkit, visur moku pakovoti. Sava gimtinė kitaip kvepia, todėl ji ir yra gimtoji“, - vaizdingai kalbėjo A.Viluckis. Jis mano, jog medžio drožyba labiausiai ir išgarsinęs savąjį kraštą, o jo sukurtas Angelas J.Basanavičiaus gatvėje skelbia čia buvus senojo miesto ištakas – pirmąją bažnyčią ir kapines aplinkui ją. Kretingos muziejuje jo darbų parodos – lyg dažnos viešnios, per Dvaro šventę buvo atidaryta jo personalinė paroda „Suaugęs su ąžuolu“. „Man svarbiausia yra nebūti svarbiam. Todėl į šį kalendorių ėjau tarsi pats prieš save“, - atviravo kūrėjas. Gedimino ordinas – už muziejaus saugojimą Pagrindinių praeinančių metų įvykių centre atsidūrusi V. Kanapkienė neslėpė turinti daug bičiulių bei draugų, kurie užveda ją ir duoda postūmį kūrybiniams darbams. „Per juos ir iš jų gimsta naujos idėjos, projektai, sambūriai, - taip 1998 m. buvo įkurta draugija „Kretingos krašto ainiai“, vienijanti krašto gerovei atsidavusius žmones. Ir tai, kad du šios draugijos nariai – Regina Maciūtė ir Antanas Vinkus – dalyvauja kalendoriaus fotosesijoje, yra didelės pagarbos savajam kraštui ženklas“, - mano V.Kanapkienė. Svariausiu savo įnašu į miesto gerovę ji laiko tai, kad pavyko išsaugoti Kretingos muziejaus struktūrą: „1986 – 1991 metai buvo itin sudėtingi, nes iš pogrindžio grįžus pranciškonams, reikėjo jiems grąžinti senąjį pastatą. Ir tai padarėme patys, nelaukdami Vyriausybės nurodymo – susikrovėme visą turtą į dėžes ir pradėjome žygį, kad muziejui atitektų Tiškevičių dvaro rūmai. Už tą perkėlimą 1996 m. ir buvau apdovanota V laipsnio Gedimino ordinu. O čia persikėlus ir pastudijavus archyvą, suvokiau, kokios asmenybės kūrė dvaro aplinką, tada ir supratau, jog mano misija – atkurti tą aplinką, kad žmonės pamatytų, kokia kultūra čia klestėjo“, - teigė jau 35 metus Kretingos muziejui vadovaujanti V.Kanapkienė. Tada, jos žodžiais, ir prasidėjęs startas į europinius projektus: buvo atkurti rūmai, po to – vandens malūnas, ratinė, šiltnamis, įpusėjo renovacijos darbai ūkvedžio name. Atstatomas dvaro parkas, nugriauta katilinė, iškeldinta automobilių stovėjimo aikštelė. „Suradus išniekintus Sofijos ir Juozapo sarkofagus, dabar mūsų uždavinys – gauti lėšų juos restauruoti ir sugrąžinti į renovuotą kapinių koplyčią. Praėjusį šeštadienį koncertu „Žaižaruojantys duetai“ ir Dvaro puota užbaigėme šių rūmų šeimininkams skirtą meno festivalį, džiaugdamiesi užgimusia nauja tradicija“, - svarbiausius praeinančių ir ateinančių metų įvykius apžvelgė V.Kanapkienė. Atradimo džiaugsmas ir rūpestis Įminta grafų Tiškevičių palaikų paslaptis tapo kertiniu šių metų įvykiu ir Kretingos muziejaus Archeologijos skyriui pradėjusiai vadovauti D.Jazbutytei bei archeologui D.Butkui. D.Butkus parengė koplyčios tyrinėjimo projektą, kurio tikslas ir buvo išaiškinti, kur palaidoti grafai, bei ištirti, kur buvo aptvarinės sienos ribos. Deja, pačiame tyrimų įkarštyje D.Butkų ištiko infarktas, ir darbus teko perimti D.Jazbutytei. “Iš pradžių buvo manyta, kad palaikai galbūt yra užmūryti nišoje, paslėptoje koplyčios kalvoje. Ten neradę, išgręžėm skyles postamentuose ir įvedę zondą pamatėme, kad jų viduje paslėpti sarkofagai. Iš pradžių apėmė euforija, bet po to sprendėme, ar turime teisę įeiti į šią paslaptį. Bet, išgriovus tinką ir pamačius, kad mūre žiojėja skylės, sekė nusivylimas, kad kažkas jau išniekinęs palaikus. Tačiau tai buvo aiškus ženklas, kad turime teisę brautis į velionių Tiškevičių orumą tam, kad jį vėl atstatytume. Grafo Juozapo valia, jo palaikai nebuvo skirti slėpti, dėl to ir buvo palaidoti sarkofage rūsyje, o Sofija ateidavo aplankyti jo ir anksti mirusios anūkės Marijos. Dėl to palengvėjo, kad einame teisingu keliu“, - išgyventais atradimo rūpesčiais ir džiaugsmais pasidalijo D.Jazbutytė. Šiuo metu jai didžiausią rūpestį kelia mūsų rajone suaktyvėję juodieji archeologai, siautėjantys Lazdininkuose bei Nagarbos kapinynuose. Aptiko europinės reikšmės paminklą Po sunkaus sveikatos išbandymo 62-jų D.Butkus tikino kardinaliai pervertinęs gyvenimo vertybes: „Kai ligoninėje pamačiau, kaip žmonės vaduojasi iš baisių nelaimių, supratau, kad mano problemos tėra menkos“, - optimistiškai į gyvenimą žvelgė D.Butkus, muziejininkystei paskyręs kone keturis savo gyvenimo dešimtmečius. Jis prisimena, kaip muziejui tekę kraustytis per kelias vietas: 1977 m. ant rankų pernešę vertybes iš Kęstučio gatvėje, raudonų plytų pastate – buvusiose rusų pasieniečių arklidėse, įsikūrusio muziejaus į vienuolyną, o iš ten 1992 m. – į dvarą. „Mano darbas labiausiai matosi ekspozicijose - teko įrenginėti ekspozicijas nuo seniausių laikų iki 1940 metų ir jas papildyti paties rastais eksponatais. Įsiminė pirmoji mano ekspedicija 1977 m. – tai buvo Ėgliškių pilkapių kasinėjimai, dalyvaujant kraštotyrininkui Ignui Jablonskiui, archeologėms Elenai Grigalavičienei bei Audronei Bliujienei. Mano darbo srityje - labai svarbi partnerystė su muziejaus kolega Juliumi Kanarsku: 1988 m. abu tyrinėjome Andulių kapinyną. O pats didžiausias darbas – nuo 1991-ųjų tyrinėjamas Lazdininkų kapinynas. Tai – Europos reikšmės laidojimo paminklas, kuriame aptinkami radiniai, turintys sąsajų su Europos kraštais ir jų kultūra“, - atliktais krašto tyrinėjimo darbais džiaugėsi D.Butkus.
|
|
