|
|
|
Senosios tradicijos kūrė nuoširdžias šventes
Daugelis mūsų laukiame akimirkos, kada su artimaisiais sėsime prie Kūčių stalo, gardžiuosimės namie paruoštais valgiais, dalinsimės šiluma ir jaukumu. Verta prisiminti, jog susitaikymas, atleidimas, susikaupimas, rimtis ir padėkos jausmas – vertybės, kurias turime puoselėti šių švenčių laikotarpiu, ką jau nuo seno darė ir mūsų protėviai. Jų mums perduotus papročius yra be galo svarbu išlaikyti bei branginti ir šiandien. Žiniomis apie Kūčių tradicijas dalinosi etninės kultūros mokytoja ekspertė Virginija Rudavičienė.
Šventes suprato kitaip Ankstesnioji lietuvių karta suvokė, jog pats svarbiausias Kūčių vakarienės elementas yra ne materialinių gėrybių gausa, o buvimas namie su artimaisiais. Priešingai negu dabar, dvylika Kūčių vakarienės patiekalų būdavo labai paprasti - dėdavo ant stalo tai, ką turėdavo ir kuo tie metai būdavo turtingi: riešutus, obuolius, žirnius ir medų, įvairius grūdus, virtus ir pagardintus medumi. Stalą visada dengdavo linine staltiese, mat šis augalas simbolizuoja sudėtingą kančios kelią. Būtinai ant stalo padėdavo ir tuščią lėkštelę neseniai amžinybėn iškeliavusių artimųjų vėlėms. Eglutę ir pačius namus lietuviai išpuošdavo šiaudiniais žaisliukais, atstojančiais šviesą bei aukso švytėjimą. Dovanas vienas kitam dovanodavo labai nebrangias, tačiau nuoširdžias ir iš tiesų naudingas: megzti raštuoti šalikai, kojinės, kumštinės ir pirštuotos pirštinės, lininiai rankšluosčiai, gimtosios žemės grumstelis, gintaro gabalėliai mažyčiame lino maišelyje. Dovanos buvo tarsi kraitis, išeinant į naujus metus, kurie prasidėdavo danguje sužibus pirmajai mėnulio jaunačiai po šv. Kalėdų. Dažnas pasakys, jog anuomet lietuviai šventes švęsdavo šitaip, nes daugiau nieko neturėjo. Iš tiesų, senasis Lietuvos gyventojas neturėjo daug laiko pramogoms – jis sunkiai dirbdavo, rūpinosi gyvuliais, ūkiu. Kita vertus, jam labiau rūpėjo ir pati švenčių esmė: pykčių atleidimas, susikaupimas, buvimas šeimos rate bei padėka Dievui už praėjusių metų turtus, laimę, gėrybes. Gerbki ir branginki tai, ką turi Lapkričio 30 d. paminėję šv. Andriejų, lietuviai panirdavo į gilaus susimąstymo ir rimties laikotarpį. Kūčių metas jiems būdavo proga sustoti, apsižvalgyti aplink ir suvokti, kiek daug jie turi ir kaip giliai jie turi būti už tai dėkingi Viešpačiui. Advento metu anksčiau vyravo tradicija kartu melstis visai šeimai, giedoti. Taip ryškėjo žmogaus ir Dievo santykis, nes šiuo laikotarpiu ypač svarbu pasiruošti Kūčių vakarienei, šv. Kalėdų džiaugsmui, sukurti ramybės pojūtį, atstatyti darnius žmogaus su kitu žmogumi ryšius: atsiprašyti, grąžinti skolas. Ne veltui šių artėjančių švenčių laikotarpis yra susijęs su tiek daug draudimų žmogui. Sakoma, jog Kūčių naktį tvarte kalba gyvūnai, tačiau negalima eiti klausytis, šuliniuose vanduo vynu pavirsta, bet negalima eiti žiūrėti. Visa tai - tam, kad žmogus suprastų, jog reikia gerbti ir tausoti Kūrėjo mums duotą gamtą, maitinančią žemę. To ankstesnės mūsų kartos savo atžalas mokė jau nuo mažų dienų. Kūčios būdavo svarbios ir vaikinams: jie stengdavosi pažinti aplinką, žemes, ūkio valdas - viską, ką kada nors paveldės iš savo tėvų. Po vakarienės jaunieji bernai mėgdavę minti mįsles, pasakoti viena už kitą paslaptingesnes sakmes, stebuklingus atsitikimus apie aitvarus, giltines ir laumes, o paskui bandydavo vienas kito drąsą – kas nepabijos ko nors iš lauko ar rūsio parnešti, kas parodys nebijąs jokių gąsdinimų. Svarbiausia: ar šiais metais susituoksiu? Kūčių vakarienė – rimties laikas, tačiau po jos ateina metas ir žaidimams. Seniau jaunuoliams, o ypač merginoms labai rūpėdavo nuspėti ateitį: kas ištekės, kas ves, kas iš kurio kiemo ką pasirinks, kur link kieno širdis ir žvilgsnis jau krypsta. O būdų tą išsiaiškinti būdavę labai paprastų: išeini į lauką, per petį meti batą - į kurią pusę atsisuks bato nosis, iš ten atvažiuos piršliai; glėbiais neši malkas ir meti prie krosnies – jei skaičius porinis, reiškia, kad jau reikia dairytis, kada į kiemą varpeliais atitilindžiuos piršliai. Sėdėdami prie stalo visi traukdavo iš po staltiesės šiaudą: kieno ilgesnis - tas gyvens ilgai, o kieno išsišakojęs - tas būsiąs turtingas. Galų gale, jaunuoliai mėgdavę nuo degančios žvakės į dubenį vandens lieti vašką ir bandyti įžiūrėti, ką žada ateinantys metai, gal net pamatyti šmėžuojantį būsimo mylimojo siluetą. Sakoma, kad Kūčių vakare einant miegoti, nevalia gerti vandens, jei nori susapnuoti savo išrinktąjį: tereikia padėti šiaudelį ant vandens dubenėlio, pastumti tą dubenėlį su vandeniu po lova, o kai negėrus troškulys kamuos, būtinai susapnuosi tą, kuris tuo šiaudu lyg tilteliu atneš atsigerti.
Eglė DIRMEITYTĖ "P. n." akademijos narė
|
|
