|
|
|
Duonos kvapas - nuo senolės krosnies
Darbėniškė 42-jų duonos kepėja Vida Viskontienė šią savaitę Babtuose surengtoje konferencijoje buvo pripažinta geriausia šių metų šalies tradicinių kultūros vertybių bei tautinio paveldo puoselėtoja, - už tai jai skirta piniginė premija ir įteikta žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės padėka.
Tęsia duonkepystės tradiciją „Iš laimės jaučiuosi kaip ta įsimylėjėlė jaunystėje – skraido drugeliai po galvą. Man tai buvo didžiulė staigmena - juk nesu garsi, tevažinėju tik po Žemaitijos muges, nes duonos kelioms dienoms neišveši. O čia staiga toks įvertinimas, toks dėmesys, kartais žmogui tiek ir tereikia - paspaudė ranką, tarė gerą žodį, ir tirpsti iš laimės“, - atvirai džiūgavo V.Viskontienė. Anot Kretingos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Dalios Činkienės, pristačiusios V.Viskontienę sėkmingiausiai dirbančio tradicinio amatininko premijai gauti, darbėniškė yra tikroji tradicinio duonos kelio tiesėja ir šio amato mokytoja, - jos dėka šimtai mažųjų kretingiškių bei jaunimas iš kitų Žemaitijos miestų bei užsienio sužino apie senąsias duonkepystės tradicijas. „Vaikai – dažni svečiai pačios Vidos namuose įrengtoje kepykloje. O kai 2013 m. Kretingos dvare atsidarė Amatų centras, V.Viskontienė nuo pat pirmų dienų ten ėmėsi vesti duonos kepimo edukacinius užsiėmimus – mažyliai patys minko, kepa duonelę ir taip išmoksta ją branginti“, - pabrėžė D.Činkienė. Darbėniškė su senomis lietuviškomis duonos kepimo tradicijomis supažindino virėjo bei barmeno specialybių besimokančius jaunuolius iš Bonos miesto, Vokietijoje, atvykusius pagal tarptautinio švietimo mainų paramos fondo Leonardo da Vinči projektą „Europos virtuvės gidas“, o taip pat daugiašalio Comenius partnerysčių projekto „Bendraukime angliškai su malonumu“ dalyvius iš Olandijos, Italijos, Turkijos, Lenkijos bei Čekijos. Duona mėgsta rankas V.Viskontienė pasakojo, jog duonos kvapas jų namus gaubęs jai dar nė negimus. Jos močiutė Monika Grikpėdytė, gimusi 1892 m. ir prieškariu ištekėjusi už Juozapo Rutės, įsikūrė Vaineikiuose. „Seneliai patys sėjo rugius ir kviečius, ir namo rūsyje sumūrytoje duonkepėje kepė duoną. Iš močiutės šio amato išmoko ir mama Magdalena Petrauskienė-Rutytė, o aš – iš jos. Mama kepdavo duoną „parėdkoms“, krikštynoms, o mums, vaikams, būdavo pasakyta – tiek ir tiek miltų, cukraus parnešti. Kmynų eidavom rinkti į pakanalę, trindavom ir kuldavom juos prieš vėją. Nors esu senų tėvų vaikas, bet kai augau, visko jau būdavo pirkti parduotuvėse. Nežinau, kodėl mama vis tiek viską darė pati – „žekes“ nėrė, pelenų šarmą virė, žvakes liejo“, - vaizdingai sodria žemaitiška šneka pasakojo amatininkė. Šiandieną ji džiaugiasi, kad iš motinos paveldėjo tai, kas daugumai jau visai nebepažįstama, – duonos kepimo tradiciją. Ji tebekepa senovinę savo giminės duoną iš paprastos raugintos ar plikytos tešlos, mielinį pyragą, raugia girą. Iš raugintos tešlos ji taip pat verda kleckais vadinamus virtinius. Šie produktai pripažinti tautinio paveldo produktais ir yra sertifikuoti. „Duona, kaip ir žmogus, labai mėgsta jausti rankas: kol garuojanti atsiranda ant stalo ji mėgsta būti minkoma, glostoma, čiupinėjama. Jei neduosi jai meilės, ant stalo ji ir nekvepės meile“, - pabrėžė V.Viskontienė. Ji neslėpė, kad kepti duoną yra ir fiziškai sunkus darbas – nors ją kepti moka abu jos vaikai, tačiau šio amato jiedu perimti nenori. „Duktė Viktorija pabandė kepti vienerius metus ir pabėgo. Vaikai nenori įsipareigoti duonai, nes tenka gyventi nebe savo, o jos ritmu: nieko nesuplanuosi – ateini, pasižiūri – kubile duona neišrūgus, ją tenka rauginti, laukti, tempiasi į naktį, o ypač – žiemą“, - kalbėjo amatininkė.
|
|
