Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Ūkininkus rajone dalinsis dvi organizacijos

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2014-12-12

Kretingoje įsteigtas Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos skyrius. Jo pirmininku išrinktas šio skyriaus steigimo iniciatorius Rimantas Skiparius, o pavaduotoju – Darbėnų ūkininkas Valdas Navickas. Valdybos nariais tapo iniciatyvinės grupės nariai – Vaidas Puidokas, Valdas Leonavičius, Kęstas Žalys, Stasys Kaniava, Bronius Skersenskis bei, kaip ir R. Skiparius, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos veikloje jau dalyvaujanti Nerija Augytė. Kretingos skyrius yra 21-asis šios sąjungos skyrius šalyje.

Išeitis – vienytis

Steigiamasis susirinkimas vyko Kretingos kultūros centre. „Mūsų misija – daryti viską, kad kaimas išliktų ir nebūtų nuvarytas nuo žemės. Kaip jūs kaimą ir gyvenimą jame ateityje įsivaizduojat?“– tokiais žodžiais į ne itin gausiai parodų salėje susirinkusį žemdirbių būrį kreipėsi R. Skiparius. Jis pageidavo dar kartą išklausyti susirinkusiųjų nuomonę: kaip dirbti, ką daryti, kad valdžia smulkiuosius ūkininkus pagaliau išgirstų. Daugelis žmonių – nusivylę kaimo ateitimi. „Aš dar turiu vilties, kad situaciją pakeisti galima, bet turime būti vieningi“,– kalbėjo R. Skiparius. Per 20 metų Seimo nariai esą aukso kalnus žadėjo, tačiau nedavė nieko gero, neturėjo jokių programų, kaip gelbėti kaimą.

Ūkininko Valdo Leonavičiaus nuomone, vienintelė išeitis – smulkiesiems vienytis ir „spausti“ valdžią. Jis prisiminė ankstesnį susirinkimą, kuriame kaip svečias dalyvavęs LR Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Eugenijus Gentvilas į R. Skipariaus klausimą, ką daryti, kad ir smulkiųjų ūkininkų gaminama produkcija pasiektų parduotuves, atsakė, jog išeitis – keisti veiklą, pavyzdžiui, auginti uogas ar šiltnamių daržoves. „O kur tokiu atveju turėtume dėti įrangą, techniką, į kurią esame nemažai investavę?..“– seimūno patarimą kritikavo pieno ūkiu Kumpikuose besiverčiantis V. Leonavičius.

Kooperatyvo vizija – miglota

„Aš savo gyvulius „palaidojau“, nebeturiu, todėl man galbūt nėra taip blogai, kaip kitiems, bet gaila vargstančiųjų. Perdirbimo įmonės nesidalija su tais, kurie sunkiausią naštą kaime nešame, žaliavą jiems gaminame“, – teigė Valdas Navickas. Ne tik pieno ūkių, bet ir gyvulių bei grūdų augintojų darbas – nuvertinamas. Ūkininko manymu, R. Skipariaus nuolat akcentuojama kooperatyvų idėja patraukli, tačiau kaip ją įgyvendinti – vizija miglota. „Keli ūkininkai susikooperavę norėjome pirkti bendrovės „Plungės grūdai“ elevatorių, bet nepavyko – „leteną“ uždėjo bankas, o nusipirko „Agrochema“,– dešimtmečio senumo įvykius prisiminė jis.

Paprašytas išsakyti savo nuomonę, Vaidas Puidokas taip pat apgailestavo, kad tarp ūkininkų vienybės nėra. Po praėjusio susirinkimo, kuriame dalyvavo tie patys žemdirbiai, kaip ir steigiamajame susirinkime, kai kurie laidę replikas – esą gali būti, kad skyrius steigiamas siekiant asmeninių tikslų“,– atviravo ūkininkas.

Skyrių veikla dubliuosis

Užuot pasveikinęs naujai „iškeptą“ skyrių, Lietuvos ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininkas Antanas Stonkus jį sukritikavo, pavadino dubleriu, o steigimo iniciatorių – netikru pranašu ir populistu.

Pasak A. Stonkaus, kalbama apie vienybės galią, tačiau iš tiesų ūkininkai rajone – skaldomi. Jo manymu, Lietuvos ūkininkų sąjunga yra svari, pagal narių skaičių – didelė organizacija, į kurią durys atviros visiems, smulkiesiems ūkininkams – taip pat.

Pernai A. Stonkus su Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūniene dalyvavo Žemės ūkio ministerijoje vykusiame susirinkime, kur buvo deramasi dėl išmokų už pirmuosius hektarus. Šios išmokos esmė – paremti ne ką kita, o smulkiuosius ūkininkus. „Aš pats šiame susirinkime kalbėjau, ministerijos klerkų prašiau „išgryninti“ sąvoką, kas yra „smulkusis ūkininkas“, nes po šia skraiste pateko ir visi gudročiai, kurie tik įregistravo ūkius, nusipirko iki 30 hektarų valdas ir pasistatė namus, realiai žemės nedirba, bet gauna padidintas išmokas už pirmuosius hektarus. Gaila, kad ministerija į šias pastabas taip ir neatsižvelgė“,– apgailestavo A. Stonkus. Jis svarstė – koks ūkininkas dabar apskritai vadinamas stambiu, ant kurio liejama tulžis dėl neva susiglemžiamų tiesioginių išmokų: „Sprendžiant pagal išmokas už pirmuosius hektarus, dabar stambiu laikomas ir tas, kuris turi truputį daugiau kaip 30 hektarų žemės“.

Smulkieji – ne be dėmesio

Anot A. Stonkaus, Lietuvos ūkininkų sąjunga siūlė sukaupti lėšų „portfelį“, leisti smulkiesiems ūkininkams dalyvauti programose ir lengvatinėmis sąlygomis gauti paramą. Gindama pieno gamintojus, ši organizacija dalyvavo ir 2008 m. prie LR Seimo vykusioje žemdirbių protesto akcijoje prieš pieno perdirbėjus, o 2012-aisiais, protestuodama, kad Baltijos šalių žemdirbiai gauna nevienodas išmokas, kaip kitų Europos valstybių žemdirbiai, – akcijoje „Baltijos traktorius“. Sovietinis senas „Belorus“, kurio priekaboje – surašyti ir į maišą įdėti trijų Baltijos šalių žemdirbių reikalavimai suvienodinti išmokas, per Estiją, Latviją ir Lietuvą buvo palydėtas į Briuselį, kur tuo metu vyko Europos vadovų tarybos posėdis.

Apie kooperatyvų kūrimą A. Stonkus taip pat teigė turįs savo nuomonę: įsteigti galima, bet išsilaikyti nėra taip paprasta, kaip atrodo – 2 žemės ūkio kooperatyvai, įkurti Kretingos rajone, t. y. „Pieno banga“ Imbarėje ir „Platus arimas“ Budrių kaime, neprigijo, po kelerių metų veiklos iširo.

„Kooperatyvo dirbtinai nesukursi, žmonės patys turi norėti ir siekti, bet, svarbiausia, turi būti apgalvoję visus pliusus ir minusus. Jeigu pagalbos į mus kas nors kreipsis – be abejonės, kviesimės ministerijos specialistus, kompetentingus konsultantus – padėsime, ir ta mūsų pagalba nebus prastesnė, negu žada kai kurie pranašai“,– įsitikinęs A. Stonkus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas