Į neįgalų žmogų – kaip į belytę būtybę

„Visuomenė į neįgalius žmones žvelgia lyg į seksualinius monstrus, o socialinės įstaigos, atvirkščiai – lyg į belytes būtybes. Atėjo laikas visiems įveikti šį tabu ir pradėti suvokti, kad neįgalusis taip pat yra orus žmogus, turintis savo dvasinį pasaulį“, - tvirtino Kretingos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Kretingos viltis“ vadovė Sigutė Bendikienė ir Kretingos dienos veiklos centro direktorė Birutė Viskontienė.

Sigutė Bendikienė (kairėje) ir Birutė Viskontienė vienos iš pirmųjų Kretingos rajono socialinių organizacijų vadovių viešai iškėlė neįgaliųjų seksualumo problemą.

Vaike įkalintas suaugęs žmogus

S.Bendikienė ėmėsi iniciatyvos Kretingos rajono socialinių įstaigų darbuotojams bei neįgaliųjų tėvams ar jų globėjams surengti seminarą apie neįgalių žmonių seksualinį gyvenimą. Pasidalinti šia opia problema ji pakvietė neįgalių žmonių bendrijos „Viltis“ Lietuvoje įkūrėją, Jungtinių Tautų ekspertę bei aklo 35-erių autisto motiną Daną Migaliovą.

„Šioje srityje visi tebesame naujokai, - buvo sudėtinga rasti specialistų, pasirengusių kalbėti šia tema. Kai pirmąsyk prieš kelerius metus į Dienos veiklos centrą buvome pasikvietę D.Migaliovą, tėvai trenkė durimis ir pasipiktinę išėjo iš paskaitos, - neslėpė S.Bendikienė, auginanti 16-metį neįgalų sūnų. - Tačiau manome, kad laikmetis keičia žmones, jau esame labiau išlaisvėję. Atėjo laikas išeiti iš tamsos tunelio ir kalbėti apie tai, kaip yra realiame gyvenime, o ne tai, ką norėtume matyti“.

Tėvai nesupranta, kas darosi pradėjus bręsti neįgaliam vaikui – jis darosi irzlus, piktas, viskuo nepatenkintas. Pats vaikas juo labiau neįstengia suvokti tų pokyčių – jo asmenybė ir kūnas nebesusikalba.

„O mes, socialiniai darbuotojai, esame skirti tam, kad integruotume neįgalius žmones į visuomenę, tačiau nesigiliname, kas vyksta jų vidiniame pasaulyje. Atsidūrėme tarsi aklavietėje - tvirtiname, kad neįgalus žmogus turi teisę į orų gyvenimą, ir tuo pat metu jis mums – tarsi belytė, laike sustojusi būtybė“, - papildė B.Viskontienė.

Anot pašnekovių, neįgaliųjų, ypač – merginų, tėvai, apsaugodami save, stengiasi kuo ilgiau išlaikyti jas vaikais: „Žiūrėk, mergina jau 30-metė, o mama jos plaukus vis dar puošia kaspinais, užsimerkdama prieš tai, kas darosi vis dar vaike įkalinto žmogaus viduje“.

Sterilizacija – neįgaliųjų genocidas

B.Viskontienė patikino, jog poreikis kalbėti šia subtilia tema atsirado iš realios darbo patirties, su kuria pirmiausiai susiduria Marijos Tiškevičiūtės mokyklos, ugdančios neįgalius vaikus ligi 21 m., darbuotojai, o jų įstaigoje labiausiai juntama neįgalių vaikų ir jų tėvų ar globėjų požiūrių sankirta.

Pati užauginusi neįgalų vaiką ir gerai suvokdama problemą, D.Migaliova viena pirmųjų šalyje ėmėsi ieškoti kelių, kaip tokioms šeimoms rasti išeitį – patiems sugyventi su neįgaliu vaiku, ir kaip pradėti šviesti visuomenę.

„Penkis dešimtmečius gyvenome santvarkoje, kur negalia išvis buvo slepiama. Yra žinoma, kad Sovietų Sąjungoje su psichikos negalios žmonėmis būdavo atliekami eksperimentai – išbandomi klinikiniai vaistai. Psichikos negalią turinčius žmones sterilizuodavo netgi tokios pažangios šalys, kaip: JAV – iki 1964 m., Švedija – iki 1967 m., o Izraelis – iki 1972 m. Vokietijoje atlikti mokslininkų tyrimai galutinai įrodė, kad psichinės ligos nėra paveldimos: ir sveiki žmonės susilaukia palikuonių su psichine negalia, o psichiškai neįgalūs tėvai, atvirkščiai - sveikų vaikų. Nuo tada į sterilizaciją buvo pažvelgta kaip į neįgalių žmonių genocidą“, - glaustai D.Migaliovos mintis perteikė S.Bendikienė.

Lietuva ratifikavo Žmogaus teisių konvenciją, kurioje pabrėžiama žmogaus teisė į orumą, tačiau, pašnekovių manymu, ši teisė kol kas liečia tik socialinį sektorių.

„Žmogaus prigimtinis poreikis – būti kartu su kitos lyties asmeniu. Užaugę atsiveriame kitam pasauliui, jaučiame poreikį, kaip Šventajame Rašte sakoma, palikę tėvus, glaustis prie vyro ar žmonos. Ir sveikų vaikų tėvai nebegali suprasti savo užaugusių vaikų, o neįgaliųjų – juo labiau“, - tvirtino B.Viskontienė.

Anot jos, Skandinavijos šalys tą problemą sprendžia, suteikdamos galimybę neįgaliesiems kurti šeimas ir joms gyventi kartu, padedant socialiniam darbuotojui.

Orumas – tik aplinkos pritaikymas?

„Tačiau seksualumo ir lytiškumo negalime suprasti tiesmukiškai – vien kaip fizinę sueitį. Mūsų tikslas – leisti neįgaliajam būti su kitu žmogumi, išgyventi draugystės jausmą ir tuo džiaugtis. O intymus jaunuolių gyvenimas – tai jau jų tėvų reikalas“, - neslėpė B.Viskontienė.

D.Migaliovos požiūris yra toks – kiekvienas žmogus turi teisę į orų gyvenimą - jis turi teisę gerai jaustis psichologiškai ir fiziologiškai, todėl turi teisę ir į seksualinį gyvenimą. „Tačiau mes, neįgalių vaikų tėvai, šiandien galime leisti vaikų draugystę ligi tam tikro momento, o po to tenka ją stabdyti. Nes kol kas Lietuvoje neįgalaus žmogaus orumas suprantamas tik kaip aplinkos jam pritaikymas. Deja, ir ligi to dar labai toli – neįgaliesiems šiandieną vis dar sunku patekti į įstaigas, nes nėra nei pandusų, nei liftų. Tarkim, Kretingoje jie neturi šansų patekti netgi į savo bendrijos būstinę, esančią IV-e pastato aukšte“, - apgailestavo S.Bendikienė.

Todėl, pašnekovių nuomone, šiandieną neįgaliam žmogui bent jau tėvai ir pedagogai turėtų padėti suvokti, kas vyksta jų brendimo metu, kad jie savo organizmo pokyčius priimtų kaip natūralų dalyką.

„Ieškodami būtų, kokia linkme nukreipti tų 2 skirtingų lyčių žmonių draugystę, vis dar įžvelgiame tėvų ir globėjų baimę dėl savo vaiko. Sveiki vaikai, negavę žinių iš tėvų, apsišviečia patys iš interneto, bendraamžių. O neįgalus žmogus turi komunikacijos problemų, jo bendravimas – ribotas. Ir jeigu jo tėvai apie tai nekalba, įstaigose irgi tylima, o organizmas siaučia nepriklausomai nuo jų pačių. Be to, visa informacinė sistema perpildyta sekso industrijos – neįgalieji stengiasi pasivyti tuos grožio standartus“, - kalbėjo B.Viskontienė, įsitikinusi, kad problemos slėpimas niekada neprives prie žinojimo ir jos sprendimo.

• Rašyti komentarą (2)