|
|
|
Taikos ambasadoriai Rusijoje
Laiku, kai tarp Baltijos šalių ir Rusijos tvyro įtampa, Kretingos teatro-studijos „Atžalynas“ teatralai nepabūgo besijaudinančių artimųjų įspėjimų ir leidosi į nepamirštamą kelionę Rusijon. Jaunieji aktoriai dalyvavo VII tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje-festivalyje „ARTsesija“ Čeliabinske. Čia lietuvaičiai atliko svarbią misiją – atstovavo ne tik Kretingai, bet ir visai Lietuvai bei paliko puikų įspūdį apie lietuvius ir lietuvišką teatrą.
Gyvenimas virė net traukinyje Prieš metus, „Atžalynui“ dalyvaujant festivalyje Estijoje, kretingiškių spektaklį „Labas, rytojau!“ pamatė Čeliabinsko valstybinio pedagoginio universtiteto režisierė Natalija Seibel, kuri taip juo susižavėjo, jog jaunuosius aktorius pakvietė į Čeliabinsko festivalį-konferenciją, kurio tema - „Žaidybinės strategijos XIX-XX a. literatūroje ir teatre“. Kelionė iki Čeliabinsko užtruko tris paras, pusantros iš jų teatralai keliavo traukiniu. Atžalyniečiai teigė, kad traukinyje virė savotiškas gyvenimas. Lietuviams buvo įdomu apvalią parą pagyventi su rusais, kurie, išgirdę kalbant kita kalba, tuoj pat ėmė bendrauti ir smalsauti, ką užsieniečiai veikia Rusijoje. Rusai spėliojo, kokia kalba lietuvaičiai šneka, žavėjosi kalbos skambumu ir lygino ją su italų bei ispanų. Tenykščių žmonių nuoširdumas, smalsumas ir atvirumas stebino jaunuosius aktorius visos kelionės metu. Kad kretingiškiams būtų lengviau keliauti, organizatoriai lietuvių spektakliui „Labas, rytojau!“ pagamino dekoracijas. „Festivalio atstovai nuolat jaudinosi, kad koks piktas traukinio palydovas nesugadintų mums nuotaikos, spėliojo, kokie būsime mes, ar norėsime bendrauti. Tačiau jau po kelių dienų pripažino, jog visos baimės nepasiteisino, o režisieriai dėkojo už nuostabius vaikus“, – džiaugėsi „Atžalyno“ režisierė Auksė Antulienė. Kelionė laiku Čeliabinskas, miestas, kuriame vyko festivalis, nukėlė atžalyniečius į laikus, kai gyveno jų tėvai. Tai didelio kontrasto miestas - šalia modernių europietiškų prekybos centrų gausu sovietinių detalių, Lenino skulptūrų, apdulkėjusių „Lados“ mašinų, senų autobusų su plėšomais bilietais, Lenino prospektas, kuris dar vadinamas „studentų gatve“ dėl daugybės universitetų fakultetų jame. Pasivaikščioti po miestą kvietė į Kauno Laisvės alėją panašios gatvės, papuoštos daugybe skulptūrų, pagamintų iš Uralo rūdų. Prieš šimtą metų Čeliabinskas buvo tokio pat dydžio kaip Kretinga, tačiau nutiesus Trans Sibiro geležinkelio bėgių magistralę, jis ėmė sparčiai augti ir dabar turi pusantro milijono gyventojų. Tačiau dėl miesto dydžio susidaro iliuzija, jog žmonių čia gyvena ne daugiau negu Kretingoje. Čeliabinsko simbolis – kupranugaris Herbė, simbolizuojantis svarbų prekybinį punktą, mat seniau čia driekėsi reikšmingi prekybiniai keliai iš Rytų į Vakarus, kuriais buvo gabenama arbata. Atžalyniečiai džiaugėsi, kad turėjo galimybę pabuvoti Azijos žemyne, Baškirijos regione. Pasirodo, jog čionykščiai gyventojai yra tikrų tikriausi baškirai, kurių protėviai gyveno jurtose. Pusė gyventojų čia išpažįsta islamą, o kita pusė – stačiatikybę, tad Čeliabinske gausu mečečių bei cerkvių. „Čeliab“ baškiriškai reiškia „princas“, „didelis miškas“ arba „duobė“, o šie žodžiai išreiškia miesto svarbą. Apžiūrėjo garsųjį meteoritą Organizatoriai pasirūpino, kad jauniesiems aktoriams Čeliabinske nebūtų nuobodu, ir rengė įvairias išvykas. Atžalyniečiams didžiausią įspūdį paliko apsilankymas snieguotuose Uralo kalnuose, nacionaliniame parke. Jaunieji aktoriai turėjo galimybę aplankyti Zlatausto miestą, kuriame gaminami išgraviruoti dirbiniai iš lanksčiausio plieno visame pasaulyje, ir modernią Čeliabinsko vamzdžių gamyklą, kurioje liejami didžiausi ir plačiausi vamzdžiai visoje Rusijoje. Čeliabinsko pramonė taip išvystyta, jog net 40 procentų Rusijos metalurgijos produkcijos yra pagaminama būtent čia. Čeliabinsko kraštotyros muziejuje lietuvaičiai išvydo garsųjį meteoritą, nukritusį Čeliabinske 2013-aisiais. Kosmose jis svėrė 13 tonų, tačiau krisdamas išsiskaidė ir nukrito sverdamas tik 550 kilogramų. Jo cheminiai elementai - tokie pat kaip Žemės, tačiau jis sudarytas iš gryno geležies ir aliuminio, ko nėra Žemėje. Meteoritas skriejo 18 km/s greičiu. Pirmiausia pasirodė šviesa, tad daug žmonių nukentėjo dėl smalsumo - norėdami pamatyti, kas dedasi už langų, kurie jau po pusantros minutės dužo dėl didžiulio garso. Miesto gyventojai pasakojo pamanę, kad prasidėjo branduolinis karas, o išdužę langai žiemą tapo tikra tragedija darželių, ligoninių bei mokyklų veiklai. Žodžiai, glostantys širdį „Dažniausiai festivaliuose spektaklis kita kalba nesusilaukia daug dėmesio, tačiau Čeliabinske į spektaklį „Labas, rytojau!“ susirinkus pilnai salei žiūrovų, kurie mokėjo už bilietus, supratom, kaip mūsų čia laukė. Smagu, kad nuo pat pirmos akimirkos žiūrovai įdėmiai stebėjo, kas vyksta scenoje, juokėsi, verkė, jutome, kad mus suprato. Lietuvoje po spektaklio ploti atsistojus yra įprasta, tačiau rusai tokios tradicijos neturi. Jeigu žiūrovas atsistoja - tai yra didelės pagarbos ženklas. Džiaugėmės gavę tokį įvertinimą“, – teigė A.Antulienė. Kaip ir įprasta tokio formato festivalyje, po spektaklių vyko aptarimai, spektaklių analizė, kur savo nuomonę išsakė teatro kritikai, tarp kurių buvo ir aktorinio meistriškumo profesorius, vienas geriausių pasaulio pedagogų Michailas Čiumačenka. Prasidėjus spektaklio „Labas, rytojau!“ aptarimui, M.Čiumačenka pasakė, jog pasiduoda - juk turi vykti spektaklių analizė, o ne komplimentų žarstymas. Teatro kritikai gyrė lietuvaičių spektaklį už aktorinį darbą, scenografiją ir režisūrinius sprendimus, stebėjosi, kad tokia sudėtinga abortų tema spektaklyje atskleidžiama nuoširdžiai, žaismingai, šviesiai, žiūrovo neapsunkina, o pripildo vilties ir laimės. Grįždami atžalyniečiai aplankė vieną gražiausių pasaulio miestų - Maskvą ir po pusantrų metų pertraukos susitiko su pjesės „Labas, rytojau!“ autore Irina Micheičeva. Lina LIEBUTĖ "P. n." akademijos narė
|
|
