|
|
|
Smulkieji ūkininkai – nebe pelės po šluota
Apie 30 smulkiųjų rajono ūkininkų Kretingoje buvo susirinkę aptarti savo padėtį bei galimybę burtis po Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vėliava.
Rašys peticiją, rinks parašus Iš viso Lietuvoje jau yra 20 šios sąjungos skyrių. Tokio skyriaus steigimo Kretingoje iniciatorius Rimantas Skiparius apeliavo į susirinkusiuosius: „Kas sako, kad kaimo nėra? Kaimas yra, ir jūs – esate, dirbate, vargstate nuo ryto iki vakaro 365 dienas per metus, bet, deja, gaminate tik pigią žaliavą perdirbėjams“. Smulkiųjų ūkininkų jis klausė, ar jie ir toliau nori taip merdėti, ar vis dėlto ieškos vienas kito rankos, steigs kooperatyvus, jungsis į organizaciją ir, sprendžiant problemas, bus vieningi. Juk nenormalu, kad 3 proc. stambiųjų Lietuvos ūkininkų diktuoja sąlygas ir susiglemžia 80 proc. tiesioginių išmokų. „Tai – pasityčiojimas iš mūsų“,– plieskėsi R. Skiparius. Jis svarstė, ką daryti, kad kaimą išgirstų Vyriausybė, ir kaip galėtų ją priversti smulkiesiems ūkininkams padėti. Būdamas Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos narys, R. Skiparius dalyvaus gruodžio 10 d. Kaune vyksiančiame posėdyje, kur numatyta parengti peticiją. Vėliau iniciatyvinės ūkininkų grupės rajonuose turės surinkti 100 tūkst. parašų, o tada bus kreiptasi į Prezidentę, Seimą bei Žemės ūkio ministeriją – esą kitaip ūkininkų balsas liks neišgirstas. Šio susirinkimo metu buvo išrinkta Kretingos rajono iniciatyvinė grupė, kurią sudaro ūkininkai iš visų seniūnijų: Rimantas Skiparius, Vaidas Puidokas, Valdas Leonavičius, Valdas Navickas, Kęstas Žalys, Stasys Kaniava ir Bronius Skersenskis. Stambieji pavergia politikus Susirinkimo svečias LR Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Eugenijus Gentvilas patikino galįs į Kretingą atsiųsti kompetentingų specialistų, kurie padėtų smulkiesiems ūkininkams sprendžiant aktualius klausimus. Dabartiniame Lietuvos kaime jis teigė taip pat įžvelgiąs blogas tendencijas. Jo nuomone, to ir reikėjo tikėtis, kai ūkiams buvo leidžiama stambėti, o smulkiesiems nebuvo jokių paskatų. Pasak Seimo nario, 3-ose posovietinėse Europos Sąjungos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, na, dar Bulgarijoje, Rumunijoje – iš savininkų buvo atimta žemė. „Kas tada atsitiko?“– klausė ir pats atsakė, jog žmonės neteko ryšio su žeme. Atsirado žemės pasiūla, priviso spekuliantų ir žemgrobių. Žemes užvaldę stambieji ūkininkai poveikį ėmė daryti politikams, per kuriuos ir dabar gina savo interesus, į šoną nustumdami smulkiuosius. Kalbėdamas apie ateities kaimą, E. Gentvilas pateikė ir kraštutinį variantą – 5 stambūs ūkininkai , o likusieji mažažemiai – jų samdiniai. „Ar norės kas tokiame kaime gyventi, ar norės jaunas žmogus ten grįžti?“– retoriškai klausė jis. Tuo pačiu E. Gentvilas teigė stambiųjų ūkininkų nemenkinąs, nes būtent jie, gamindami konkurencingą produkciją, tempia Lietuvą – tokia maža šalis yra trečia pasaulyje pagal grūdų eksportą. „Įsivaizduokit, pusę milijono tonų grūdų Iranui Lietuva sugeba parduoti!“– džiaugėsi jis, tačiau pritarė, kad ir smulkiesiems ūkininkams reikia leisti gyventi. Be kooperacijos ateities nėra E. Gentvilas su Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininku Vidu Juodsnukiu teigė einantys išvien, gegužę Žemės ūkio ministerijoje stengęsi iškovoti, kad išmokos už pirmuosius hektarus jauniesiems ūkininkams, deklaravusiems iki 30 ha pasėlių plotą, būtų padidintos 30 proc. Tačiau dėl to piestu stojęsi Žemės ūkio rūmai. „Mes džiaugiamės, kad padidino bent 15 procentų, nes ir tai – šis tas“,– sakė jis. R. Skipariaus paklaustas, ką, jo manymu, daryti, kad smulkieji ūkiai taip pat gamintų konkurencingą produkciją, kuri pasiektų parduotuves, Seimo narys atsakė, jog tai būtų įmanoma, jei tie ūkiai verstųsi kokiais uogienojais, šiltnamių daržovėmis ar kitomis retesnėmis kultūromis. R. Skiparius išdėstė ir savo ateities kaimo viziją. Kelerius metus Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje dirbęs, jis mokėsi iš tenykščių smulkiųjų ūkininkų ir suprato, kad be kooperacijos jiems išgyventi taip pat nebūtų lemta. Nedideli ūkiai ten samdo gabų ir išmintingą kooperacijos vadovą, kompetentingai padedantį spręsti visus su kooperacija susijusius klausimus. „O kur Lietuvoje nors vieną tokį specialistą gauti? Ką veikia Lietuvos aukštosios mokyklos?“– klausė jis. R. Skiparius pasakojo kooperacijos daigą Kretingos rajone bandęs pasodinti dar 1995 m., kai iš Danijos už 1,5 mln. Lt parsigabeno pieninės įrangą. „Bet man nepavyko. Buvau apšauktas „kolchozo“ steigėju“,– nemaloniais senų dienų prisiminimais dalijosi Rimantas. Tačiau, anot jo, laikas diktuoja savo – apie kooperacijos būtinumą Lietuvoje dabar kalbama vis plačiau ir drąsiau. Pardavėjai gudrauja „Norai – dar ne viskas. Iš kur kooperatyvams gauti pinigų?“– klausė Nausodžio kaime ūkininkaujantis Vaidas Puidokas. Jis pasakojo, su kokiais paradoksais susidūręs pats perkant žemės ūkio techniką: paramą gaunantis ūkininkas už tą patį traktorių parduodančiai įmonei moka gerokai brangiau. „Kai pasakai, kad pirksi kaip firmos vadovas, – nurodo vieną kainą, o kai pasakai, kad kaip ūkininkas, – iškart 10 tūkstančių litų pabrangina, motyvuodami, jog ūkininkai gauna paramą“,– tokia tvarka stebėjosi V. Puidokas. Be to, jis mano, kad tokia pat 40 proc. valstybės parama turėtų būti taikoma ir nenaujai, iki 10 m. senumo, žemės ūkio technikai. „Juk jei liktų pinigų, galėčiau dar ir plūgus nusipirkti – bent turėčiau kuo dirbti. Kas iš to dabar, jei, įsigijęs brangų traktorių, stovėsiu ir pirštą čiulpsiu?“– ironizavo V. Puidokas. „Kam tie traktoriai, jei žmogus žemės neturi?“– klausė ūkininkas Valdas Navickas. Jo manymu, ir žemei įsigyti galėtų būti skiriama tokia pat parama, kaip technikai. Esą norinčių ūkininkauti yra, daug 20–25 metų jaunimo liktų kaime, neišsivažinėtų po užsienius. Tačiau Seimo narys iškart atsakė, jog, Briuselio nurodymu, žemės įsigijimas negali būti finansuojamas. Problemas pieno perdirbimo sektoriuje bei susijusias su Rusijos embargu kėlė ūkininkai Valdas Leonavičius, Vytautas Dvarionas ir kiti.
|
|
