Apdovanojimas įpareigoja pažvelgti aukščiau purvinų batų

Vaineikiuose gyvenantys 49-erių Alina ir 52-jų Juozas Butkevičiai tarp Kretingos rajono ūkių pelnė Lietuvos ūkininkų sąjungos apdovanojimą „Metų ūkis 2014“, kuris bus įteiktas gruodį Kaune įvyksiančiame kalėdiniame renginyje. „Šis įvertinimas man reiškia labai daug, - jis tarsi įpareigoja ūkininką, visus metus neišlipantį iš purvinų batų, pažvelgti aukščiau jų ir elgtis atsakingai bei pavyzdingai“, - teigė J. Butkevičius.

Ūkininkai Alina ir Juozas Butkevičiai sakė nesijaučią kažkuo ypatingi: „Dirbame, bet smagu, kad pastebėjo tą mūsų kasdieninį triūsą“, - džiaugėsi jiedu.

Ieško, kaip sugyventi po saule

A.ir J.Butkevičiai valdo 70 ha nuosavos žemės ir dar 200 ha nuomojasi, jų tvartuose mūkia 30 meldžiamų karvių ir iki 15 – 20 jaunų telyčių.

Ūkininkai neslėpė, jog jiedviem tekę daug investuoti į žemę ir technika – įsigijo padargų, 3 traktorius, beje, patį pirmąjį belorusą laiko patvariausiu ir patikimiausiu. Šį pavasarį, paėmę paskolą, nusipirko naują ūkyje taip reikalingą kombainą.

„Esame priskiriami prie smulkiųjų ūkininkų. Mūsų ūkis mišrus – be melžiamų galvijų auginame grūdines kultūras. O prieš trejus metus pabandėme sėti žirnius. Nebūdami vien specializuotas ūkis, tuo ir išlošėme. Dar neseniai visi šnekėjo apie pieno ūkio atgimimą, bet vasaros pradžioje nusivylėme Rusijai įvedus embargą. Dabar pieno supirkimo kainos kritę iki 45 proc., - vietoj 105 ct už litrą bemoka 65 ct. Tačiau mums, sėjantiems ir grūdus, šį nuosmukį įveikti lengviau“, - neslėpė vaineikiškiai.

Sutuoktiniai tikino, jog nebūtų rizikinga investuoti vien į pieno ūkį, jeigu būtų nustatyta riba, kurios pieno kainos nebegalėtų peržengti. Tačiau nežinomybė ne tik baugina, bet ir skatina ūkininkauti lanksčiai.

Todėl, jiedu sakė, visąlaik iešką alternatyvų: „Šiemet rapsai buvo nuostolingi – juos puolė kenkėjai, jei purški – naikini bites. Reikia nuolat galvoti, kaip visiems taikiai sutilpti po ta pačia saule“, - vaizdingai kalbėjo Juozas.

Įsėdo į savo roges

Ūkininkas tikino, jog šiemet jiems labai pasisekę su žirnių derliumi: „Anksti pasėjęs, anksti nuimi, mažai įdėjimų, o ir kaina nebloga. Šiemet žirniais užsėjau 10 ha, ir ši rizika pasiteisino – Dievulis padėjo, guliau, kėliau ir meldžiau jo pagalbos, - šmaikštavo jis, džiaugdamasis, jog iš 1 ha nuėmė po 5 t žirnių, o už toną gavo po 670 – 680 Lt. - Kiti nesėja žirnių, bijo kombainus į akmenis sugadinti – žirnius reikia žemai pjauti“.

Tačiau dėl pieno kainų kritimo A. ir J.Butkevičiai nelinkę kaltinti vien Rusijos sankcijų: „Juk mes ne vien Rusiją temaitiname – ne visą lietuvišką produkciją ten teišveža. Čia yra politika, o Rusijos situacija tam buvo palanki. Iš anksto buvo nuspręsta – į ES atėjome kaip nauji žaidėjai, ir negalime lygintis su lyderiais.

Ir nors mūsų produkcija dažnai būna geresnė, tačiau negalime nė tikėtis, kad kainos būtų tokios pat, kaip senųjų ES šalių“, - samprotavo J.Butkevičius.

Humoro nestokojantis J.Butkevičius pašmaikštavo: „Ir gerai, kad vyksta judėjimas - kainos kyla, krinta. Jeigu nebūtų tokių sutrikimų, bankrutuotų kosmetikos pramonė – iš rūpesčių ir čia raukšlės, ir čia vis atsiranda, o jas reikia užtepti, išlyginti visokiais kremais“.

Alina santūriai pritarė sutuoktiniui: „Kiekvienas įsėdame į savo roges ir kaip mokame, taip važiuojame. Negalime dejuoti, kad mums blogai. Šiandien buvom turguje, va, moterys ten kiek šąla“.

Bijojo kapitalizmo

A.Butkevičienė mano, jog jai ūkininkės kelias buvo tarytum užkoduotas: „Visas gyvenimas – prie karvių: mama buvo melžėja, namuose laikėme gyvulių, tekdavo pamelžti karves. Iš žemės ūkio ir kaip specialistė nesu kojos iškėlusi: nuo 1984-ųjų dirbau fermos vedėja, pieno supirkėja. Pradėję ūkininkauti, laikėme 5 – 7 karves, o kai jų pagausėjo ligi 11, įsigijome melžimo įrangą“.

Juozas dirbo Kašučių kolūkyje vairuotoju, vėliau važinėjo į tolimus reisus po Rusiją.

O kai 2002 m. įsiregistravo ūkį, prisipažino pats nežinojęs, kaip toliau gyvensią: „Bijojau kapitalizmo, juk sovietmečiu grūdo mintį, kad kapitalistai yra išnaudotojai. O tokiu būti nenorėjau. Kaip sugyvensiu su kaimynu, galvodavau, jei aš turėsiu, o jis neturės, arba atvirkščiai“.

Anot jo, ir bankai tik nuo 2006-ųjų patikliau pažvelgė į ūkininką. „Ir patys su rizika ir baime žiūrėjome į paskolas, visąlaik atrodė – išvys iš trobos. Bet, ačiūdie, už viską jau išsimokėta – gavome ir ES paramos, beliko tik paskola už kombainą“, - neslėpė A. ir J.Butkevičiai.

Dalyvauja varžybose

Alinos darbo diena įprastai prasideda 5 ryto – papusryčiavusi ji skuba prie karvių. Kiekvieną apeina, pašaukia vardais, nuglosto, ir tada jau imasi ruošos – apiprausia ir melžia. Tą patį ritualą pakartoja vakare. Šeimos vyrams – Juozui ir dviem sūnums 29-erių Tomui ir 19-mečiui Kęstučiui – tenka sunkieji ūkio darbai.

Tačiau Alina laiminga, kad už savo trijų šeimos vyrų stovi lyg už mūro: šie taip pat gali pasirūpinti karvėmis, ir ją kasmet išleidžia pailsėti į kelionę.

„Nesijaučiame kažkuo ypatingi – dirbame kasdieninį darbą. Bet smagu, kad tarp ūkininkų kažkas pastebėjo tą mūsų kasdienį triūsą“, - neslėpė A.Butkevičienė.

Triskart dalyvavusi respublikiniuose melžėjų konkursuose ir pelniusi prizines vietas, moteris sakė ir kitais metais jau pasižadėjusi juose talkinti.

Jų sūnus Tomas - taip pat – keliskart respublikinių artojų varžybų dalyvis, kur ardamas įprastu, o ne sportiniu plūgu pasiekia gerų rezultatų.

Kretingos rajone „Metų ūkio 2014“ konkurse II vietą pelnė Daiva ir Saulius Gaudučiai iš Kartenos, o III – Albertas Martinkus iš Šukės. Konkursas „Metų ūkis“ Lietuvoje organizuojamas jau dvidešimt pirmą kartą. Konkurso dalyviais gali būti ūkininkai, įregistravę ūkius registre, dalyvaujantys ūkininkų veikloje ir savo veiklą vykdantys tose savivaldybėse, kur veiklą vykdo rajono Ūkininkų sąjunga.

• Rašyti komentarą (1)