|
|
|
Ganytojas turi turėti avių kvapo
Kretingos pranciškonų brolija, šiandieną esanti svarbi mūsų miesto gyvenimo dalis, iš pogrindžio į vienuolyną sugrįžo prieš 25 metus. Minint brolių sugrįžimo jubiliejų ir Šventajam Tėvui 2015-uosius paskelbus Pašvęstojo gyvenimo arba vienuolijų metais, artėjantį Adventą pasidalindamas pamąstymais pasitiko Lietuvos pranciškoniškų brolijos provincijolas Astijus Kungys. Iš apkasų - tik su vėliava
- Iš pogrindžio išėjote lyg iš apkasų, dar tebeveikiant sovietų saugumui. Kaip ryžotės šiam itin drąsiam žingsniui? - Ukrainos žmonių siekis gyventi nepriklausomai man primena tą laisvės troškimo dvasią, kuri mus gaubė prieš 25 metus. Lietuvos žmonių širdyse susikaupusios laisvės dvasios nebeužtvenksi kaip upės bėgimo, sakė Maironis. Žmonės susivokė, kad patys, o ne partija ir jos vadai, yra atsakingi už savo gyvenimus. Laisvės dvasia šaukė ir mus – jaunus klierikus, pasišventusius sekti šv. Pranciškaus gyvenimu. Lietuvos pranciškonų brolijoje tuomet buvome 35 broliai. Dirbome pogrindyje, vieni čia pat, o kiti misijose: Saulius Paulius Bytautas - Novosibirske, Mykolas Letkauskas – Alma Atoje, Benediktas Jurčys buvo vos grįžęs iš Turkmėnijos. Kai pasiryžome išeiti iš pogrindžio, vyresnieji kunigai mus stabdė, nes dar buvo sovietmetis, stipriai dirbo saugumas. Vienuolijos nuo 1946-ųjų buvo uždraustos, bet KGB žinojo, kad jos veikia pogrindyje ir buvo ieškoma jų tinklo. Kitos Lietuvos brolijos, tarkim, jonitai ir marijonai, buvo gerokai stipresnės už mus - turėjo 2 vyskupus, bet laikėsi atsargiai. Mes pasiryžome išeiti iš apkasų nuogi, tik - su vėliava. Vyresnieji kunigai mus protino - susems ir pasibaigs veikla, bet mūsų dvasia jau veržėsi. Mus palaikė išeivijos pranciškonai – tėvas Placidas Barius, šitiek metų laukęs Nepriklausomybės, lyg laisvės ir tikėjimo šauklius jie stūmė mus išeiti į viešumą.
Iššūkis - surinkti brolius
- Buvote jauni, nepatyrę, bet kupini veržlumo dvasios. Kokias išsikėlėte sau užduotis? - 1989-ųjų pavasarį Palangos bažnyčioje mane įšventino į kunigus, suvažiavo pogrindžio pranciškonai. Tada vieningai nusprendėme vykti apžiūrėti brolijos namus, kuriuose sovietmečiu buvo įkurdintas Kretingos muziejus. Atvažiavome keliese – buvo broliai Benediktas Jurčys, Gediminas Numgaudis, Edmundas Atkočiūnas. Pasiprašėme, ar galime įeiti. Įleido geranoriškai, be bilietų. Išsitraukėme pranciškoniškus abitus ir pradėjome giedoti. Pasimeldėm gal 15 minučių, bet atėjo labai aiškus suvokimas, kad sugrįžome namo. Muziejaus darbuotojų akyse pasirodė keistos ašaros, - lyg motina būtų sulaukusi iš karo grįžusių sūnų. Muziejaus bendruomenė reagavo labai geranoriškai ir tuomet, kai Sąjūdžio vadovybė pasiūlė jiems persikelti į dvarą. Žingsnis žengtas, o kas toliau? Kretingos parapija tarp aplinkinių, kaip sakoma, buvo riebi, - klebonas Bronius Burneikis ją išgarsino atstatytu bokštu, varpais. Telšių vyskupijai buvo gaila ją atiduoti pranciškonams. Tačiau vietiniai kunigai nesipriešino, ir vyskupas Antanas Vaičius lapkričio 19-ąją pasirašė dekretą, kad Kretingos parapija sugrąžinama pranciškonams. Lyg iš Evangelijos tada išplaukė žodžiai „Nebijokite“, - kaip tie apaštalai įsėdome į valtį ir mus nešė srovė - galinga ir stipri. Mus apgaubė žmonių džiugesys ir palaikymas: šilčiausiai priėmė senieji žmonės, o vidurinė karta reagavo santūriai – kas jie tokie, kraipė galvas, išvis, ar katalikai.
Pralaužėme ledus, kitos brolijos atsikūrė tik po metų. Kita užduotis – į susigrąžintą vienuolyną sugrąžinti brolius. Teko važinėti per parapijas, kur pranciškonai dirbo kunigais. Įsivaizduokit, aš, žalias kunigėlis, tėvo Placido įgaliotas, važiuoju pas vyskupą ir sakau – tie ir tie kunigai priklauso pranciškonų brolijai, išleiskit juos. O jis man – tarkis su pačiais kunigais. Vyskupas – gudrus, pažadėjo kunigams geresnes parapijas, atvėrė jiems studijų kelius į Romą. Ir iš tų 30 kunigų pranciškonų susirinkome tik 8, - kiti pabijojo ir prasidėjusios sovietų blokados. Gaivalą tramdė įvesta tvarka - Pradėjote nuo balto lapo: apsivilkote abitus, sugrįžote į vienuolyną. O kaip išmokote būti pranciškonais? - Mūsų pradžia buvo idealistinė: mokėmės būti pranciškonais, tikėdami iš visos širdies. Bet buvo ir kuriozų, kai kur perlenkėm lazdą. Atsivertėme Šv.Pranciškaus regulą, o ten aiškiai parašyta – atsisakyti turto. Atvažiavau į vienuolyną su aštuntuku - atidaviau jį jaunai šeimai. Ateina viena moterėlė kviestis pas ligonį, - aš Švenčiausiąjį po skvernu ir lekiu į ligoninę, grįžtu atgal – kita kviečia pas ligonį. Iš JAV atvykę broliai pamatė – ko blūdijat, ar ilgai pas ligonius pėsčiomis lakstysit, pasišaipė. Pirmieji 5 metai mus nešė ant sparnų, lyg ir nebuvo sunkumų. Tačiau 1994-ieji jau pastatė mane ant kojų. Kaip apaštalas Paulius sakė: „Buvote maitinami pienu, dabar gausite tikrojo maisto“. Prasidėjo vienuolijų kūrimasis, atėjo ir nuovargis. Išvykę į Italiją, pamatėme struktūrinį pranciškonų brolijos gyvenimą. Ir Lietuvoje jau reikėjo sistemos, kad judėjimas nebūtų gaivališkas. Prasidėjo išbandymai: skaudu, kai netekau artimo draugo – broliją paliko Edmundas Atkočiūnas, teko patirti visokių puolimų. Po vidinių skausmų aš dar labiau suvokiau, kiek pats esu atsakingas už savo gyvenimą. Savo gyvenimo kely aš esu laimingas. Jeigu gyvenimą reikėtų pakartoti, su visa pagarba šeimai – mano tėvų meilė man išliks šeimos etalonu – aš vėlgi rinkčiausi vienuolišką pašaukimą. Dievą prisimena nelaimėje
- Su kokiais sunkumais brolija susiduria šiandieną? - Išgyvename evangelinį sunkumą, susidurdami su dilema - esu samdinys ar tarnas? Ar kaip samdinys tik atlaikau šv.Mišias ir viskas, o kita dienos dalis - mano privatus gyvenimas? Ar esu žmonių tarnas ir eidamas žmogaus link, padarau daugiau, negu nurodyta? Jeigu broliai nesuvoks tos dvasios, nebus atsivėrę tarnystei, jie bus tik samdiniai. Tikrieji ganytojai turi turėti avių kvapo. Yra ir toks anekdotas: „Ateina močiutė pas jauną kunigą, o šis jai: tu, močiut, smirdi. O ši jam: jeigu aš nesmirdėčiau, tai tu, kunigėli, nekvepėtum“. Kitas iššūkis – brolijos mažėjimas, pašaukimų trūkumas. Vaikštant Europos sostinių gatvėmis, matai, kiek ten jaunimo, tarp kurių – ir mūsiškiai, lietuvaičiai. Jauni žmonės išvyksta. Pasaulyje įsigali verslumo ir naudos dvasia, socialiniai ryšiai tapo pragmatiški. Anksčiau žmonės kalbėdavo apie bičiulystę, gėrį, dabar gi draugais pasirenkami tie, iš kurių galima turėti naudos. Patys žmonės nėra pasidarę blogesni – anaiptol, gal gi net dosnesni, ką parodo gerumo akcijos, bet gyvo asmeninio santykio mažėja. Nuo Platono ir Aristotelio laikų iškeltos vertybės – habere et essere – turėti ir būti. Turėti dujų terminalą, NATO lėktuvus, energetinę nepriklausomybę yra gerai, tačiau turėjimas šiandieną nusveria buvimą – buvimą savimi. O žmogus – ar jis turčius, ar vargšas - viduje labai ilgisi tapatumo, nori būti pripažintas ir gyventi oriai. Žmogaus orumas susietas ne tik su materialinėmis, bet ir dvasinėmis vertybėmis, ir tarp jų turi būti pusiausvyra. O visuotinis nevaldomas Bažnyčiai šiandieną visuomenės metamas iššūkis yra vadinamoji tolerancija. Ar einu į bažnyčią, ar yra Dievas – manęs tai neliečia. Aš pats užsidirbu pinigų, turiu verslą, perku, ką noriu. Žmonės nesivargina suvokti neregimojo pasaulio tol, kol neištinka nelaimė. Va, tada žmonės atsimena Dievą. Apie tai - ir pamokanti istorija. Dvi žuvytės nardo pirmyn - atgal. Kaip vandenėlis, klausia viena. O kita: man vienodai rodo, kur noriu, ten plaukiu, grožiuosi akmenimis ir koralais. O pirmoji neatlyžta: klausyk, o kur tu plauktum, jeigu vandens išvis nebūtų?
|
|
