|
|
|
„Kretingiškiai“ prancūzai, išsilaipinę Normandijoje
Šiais metais pasaulis iškilmingai paminėjo sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo Normandijoje 70-ąsias metines. Tarp 1944 metų vasarą išsilaipinusiųjų buvo ir prancūzai, kuriuos likimas 1940-1941 metais buvo atvedęs į Kretingą. Kas jie – „kretingiškiai“ prancūzai, prisidėję prie nacistinės Vokietijos sutriuškinimo?
Šaiais metais savo 80-metį sutikęs Šv. Antano namelis – žymiausias Kretingos XX a. pastatas, iki šiol tebesaugantis savo paslaptis. Modernūs rūmai, pastatyti 1934 metais kaip prieglauda iš JAV ir kitų pasaulio šalių sugrįžtantiems pagyvenusiems tautiečiams, kretingiškių švelniai buvo pavadinti Šv. Antano nameliu. Čia buvo įsikūrusi spaustuvė, kino salė, koplyčia. Deja, 1940 metų vasarą Lietuvą okupavusi TSRS kariuomenė pastatą nusavino ir jame įkurdino NKVD 105-osios pasienio rinktinės štabą, o rūsiuose ir I aukšte – areštinę, kurioje laikė uždarytus Vokietijos - TSRS pasienyje suimtus šnipinėjimu ar kita nelegalia veikla apkaltintus, taip pat ir kitus okupaciniam režimui neįtikusius žmones. Čia 1940-1945 metais kalėjo tūkstančiai lietuvių, žydų, lenkų, prancūzų. Ne vieną jų ištiko žiaurus likimas – dešimtys nužudyti Rainių miškelyje, pradingę sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose, sušaudyti Kvecių miškelyje ir Kretingos žydų kapinėse, mirę kankinių mirtimi pačiame kalėjime. 1989 metais, vykdant Šv. Antano namelio remonto darbus, jo rūsiuose, po tinko sluoksniu, buvo aptikti čia kalėjusių žmonių sienose įrėžti vardai, pavardės, piešiniai, miestų ir šalių pavadinimai. Suimtieji, nežinodami tolesnio savo likimo, taip bandė palikti galbūt paskutinį savo gyvenimo pėdsaką. Šiuos užrašus ištyrė ir užfiksavo kretingiškis istorikas Julius Kanarskas, savo surinkta medžiaga pasidalijęs ir su šių eilučių autoriumi. Tai tapo stimulu daugiau sužinoti apie čia kalėjusius žmones, jų likimus.
Klaipėdiečio istorijos mėgėjo Egidijaus Kazlauskio suteikta informacija ir Prancūzijoje išleisti buvusių karo belaisvių atsiminimai tapo pagrindiniu istorijos šaltiniu, padėjusiu daugiau sužinoti apie čia kalėjusius prancūzus ir jų likimą. Vienas iš jų, kurio įrašas Šv. Antano namelio rūsio sienoje išsilaikęs bene geriausiai, – tai Paul Sansarlat. Gimęs 1915 metais mažame Prancūzijos miestelyje Champmillon en Charente dirbo automechaniku. Nuo 1936 iki 1938 metų tarnavo Prancūzijos armijoje. 1939-ųjų kovo mėnesį vėl buvo į ją pašauktas. Prasidėjus Vokietijos-Prancūzijos karui, 1940 m. gegužės 10 d. buvo pasiųstas į 16-ąjį tankų batalioną Alzaso regione, kur dalyvavo mūšiuose su nacistinės Vokietijos kariuomene. Deja, netrukus – 1940 m. birželio 22 d. – Prancūzija kapituliavo ir jos kariai tapo karo belaisviais, tarp jų – ir P. Sansarlat. Pralaimėjimas jiems buvo katastrofa, nes kariams buvo teigiama, kad jie yra patys stipriausi ir karas su nacistine Vokietija bus trumpas ir pergalingas. Deja... Po kapituliacijos šimtai tūkstančių prancūzų karių pateko į nelaisvę, atsidūrė Vokietijoje ir kitose nacių okupuotose Europos šalyse įsteigtose karo belaisvių stovyklose. Į vieną iš jų, įsikūrusioje arčiausiai Lietuvos – Rytų Prūsijoje, netoli Karaliaučiaus – Stalag 1A, traukiniu buvo atvežtas ir P. Sansarlat. Šioje stovykloje kalėjo dešimtys tūkstančių prancūzų, lenkų ir belgų karo belaisvių. Jie buvo siunčiami atlikti įvairiausius darbus: kasti bulves, valyti melioracijos griovius, dirbti kitus žemės ūkio darbus. Žiemą jie upėse kirsdavo ledą, kuris vasarą buvo naudojamas siloso ruošimui.
Gausių karo belaisvių stovyklų išlaikymas tapo nemenka našta nacistinės Vokietijos ekonomikai, todėl netrukus dalis belaisvių buvo išvežti ir paskirstyti į Rytų Prūsijos ūkius bei pramonės įmones, nes darbingi vyrai buvo pašaukti į kariuomenę. Taip P. Sansarlat kartu su kitu belaisviu prancūzu atsidūrė ūkyje už 25 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Ten, dirbdamas įvairius darbus ir geriau maitindamasis, atgavo jėgas. Kadangi nuo pat patekimo į nacių nelaisvę jis galvojo apie pabėgimą, 1941 metų balandžio 20-osios tamsią naktį kartu su savo kolega Roy Georges ir dar dviem prancūzais iš gretimo ūkio jie pabėgo. Tuo metu nacių kariuomenė ruošėsi karui ir buvo telkiama prie TSRS pasienio, todėl jiems reikėjo eiti naktimis, vengiant prožektorių ir patrulių, o dieną slepiantis miškuose. Po dviejų parų ėjimo bėgliai kirto Vokietijos-TSRS sieną, NKVD pasienio kariuomenės patrulių buvo sulaikyti, atvežti ir uždaryti Kretingos Šv. Antano namelio rūsiuose. Čia jie naktimis apie savaitę buvo tardomi, pilant ant galvos šaltą vandenį, nes laikyti užsienio šnipais. Netrukus išvežti į Kauno kalėjimą, kur buvo kalinama daugiau prancūzų ir belgų karo belaisvių.
Čia P. Sansarlat prabuvo iki pat karo pradžios. 1941 m. birželio 22 d., išsilaksčius kalėjimo sargybai ir atsivėrus kalėjimo vartams, 46 čia kalėję prancūzai sužinojo, kad nacistinė Vokietija užpuolė TSRS ir jos kariai jau artinasi prie Kauno. Skirtingai negu džiūgaujančius atgavusius laisvę kalinius lietuvius, tokia žinia prancūzų nė kiek nedžiugino. Dar kartą pakliūti į nacių nelaisvę jiems nesinorėjo. Taip jie atsidūrė Kauno geležinkelio stotyje, kur dar spėjo įšokti į Rusijos link išvykstantį paskutinį traukinį. Traukinys, ne kartą bomborduotas ir apšaudytas nacių karių lėktuvų, šiaip ne taip pasiekė Daugpilį, po to - Smolenską. Prancūzai jau pačiame traukinyje vėl buvo suimti ir atsidūrė Smolensko kalėjime. Ten buvo panaši tvarka kaip ir Kauno kalėjime. Apklausos naktimis, nedidelėje patalpoje, skirtoje 20 žmonių, patalpinti visi 40, tualetas – vienas kibiras visiems. Artėjant nacistinei kariuomenei, kita evakuacija 500 km į pietus, į Kozielsko koncentracijos stovyklą, įsikūrusią sename stačiatikių vienuolyne, kurioje buvo ir daugiau prancūzų karo belaisvių, pabėgusių iš nacių nelaisvės. Jiems vadovavo kapitonas Pierre Bilotte, kuris vedė nelengvas derybas su Stalino režimo politikais, rašė laiškus generolui De Goliui ir Didžiosios Britanijos ambasadoriui Maskvoje, surengė net ir bado streiką, kad jie galėtų išvykti iš TSRS ir prisijungti prie Laisvosios Prancūzijos pajėgų, įsikūrusių Didžiojoje Britanijoje, kurioms vadovavo generolas De Golis. Prancūzai buvo tapę savotiškais stalininio režimo įkaitais, nors, naciams užpuolus TSRS, jų statusas pasikeitė. Jie iš priešų tapo sąjungininkais, bet tai visiškai neatsispindėjo jų kasdieninėje buityje. Iš stovyklos į stovyklą jie buvo gabenami kalinių vagonuose. Skurdus maistas – vanduo ir statinė sūrių sardinių, sriuba su šaltame vandenyje plaukiojančiais burokais. Pagaliau, susitarus politikams, 186 iš 219 iš nacių nelaisvės pabėgusių prancūzų, panorėjusių įsijungti į Laisvosios Prancūzijos pajėgas, buvo surinkti Griazovetso lageryje, į šiaurę nuo Maskvos, šalia Vologdos. Iš ten 1941 m. rugpjūčio 29 dieną kalinių vagonuose, akylai saugant šaudyti pasiruošusiems sargybiniams, jie buvo nuvežti į Archangelsko uostą. Ten 1941 m. rugsėjo 1 d. visi buvo sulaipinti į seną baržą ir nuplukdyti į atvirą jūrą, kur jų laukė keleivinis 20 tūkst. tonų laineris „Empress of Canada“. Euforijai, pagaliau atgavus laisvę, nebuvo ribų. Prancūzijos himnas „Marselietė“ liejosi laisvai, pietūs iš kelių patiekalų didžiulio keleivinio laivo restorane prie baltomis staltiesėmis dengtų stalų, aptarnaujant padavėjams, atrodė kaip sapnas, bet tai buvo tikrovė. Laive taip pat buvo kanadiečių bei britų karių, kurie turėjo ypatingą užduotį – Norvegijai priklausančiose Špicbergeno salose sunaikinti čia sukauptas akmens anglies atsargas, kad jos neatitektų Norvegiją okupavusiems naciams, bei susprogdinti čia nacių įkurtą orų stebėjimo stotį. Tai sėkmingai atlikus, keleivinis laineris, saugomas britų karo laivų ir išvengęs nacių povandeninių laivų atakų, 1941 metų rugsėjo 10 dieną sėkmingai pasiekė Didžiosios Britanijos Glazgo uostą. Iš čia specialiu traukiniu jie buvo atvežti į Londoną, kur juos pasitiko džiūgaujantys anglai bei čia įsikūrę prancūzai. Iš Londono Prancūzijos „rusais“ vadinami buvę karo belaisviai atvyko į Camberly karinę bazę, tapusią Laisvosios Prancūzijos pajėgų kūrimosi centru. Čia P. Sansarlat ir jo likimo draugai pasirašė pasižadėjimą kartu su generolu De Goliu kovoti dėl Prancūzijos išlaisvinimo. Jis pats iškilmingai kiekvienam įteikė „Pabėgusiųjų iš nelaisvės“ medalius ir karo kryžius su palme. Čia kiekvienas jų gavo ir naują pavardę – slapyvardį, kai kuriems vėliau tapusią ir antrąja pavarde. Netrukus šventė baigėsi ir prasidėjo pasiruošimas būsimai kovai dėl Prancūzijos išlaisvinimo.
P. Sansarlat stažavosi čia įsikūrusiuose anglų ir kanadiečių kariniuose daliniuose, po to pats dirbo instruktoriumi, mokydamas čia naujai atvykusius būsimuosius karius. Tai tęsėsi iki pat 1944 metų balandžio mėnesio, kai jis buvo pasiųstas į Prancūzijai priklausiusį Alžyrą Šiaurės Afrikoje, kur buvo formuojama ir apginkluojama prancūzų generolo P. Leclerc vadovaujama 2-oji šarvuotoji divizija, kurioje buvo ir prancūzų šiaurės afrikiečių. Čia jis prabuvo iki 1944 metų gegužės pabaigos kai ši divizija persikėlė į D. Britaniją, kur buvo įtraukta į JAV kariuomenės trečiosios armijos sudėtį, 1944 metų rugpjūčio 1 dieną išsilaipinusi Normandijoje, paplūdimyje, pavadintame kodiniu Uta-Beach pavadinimu. Laivo, kuriuo plaukė ir P. Sansarlat, triumuose tilpo 32 tankai, o ant denio – dar 70 transporto priemonių. Tik išsilaipinus prasidėjo atkaklūs mūšiai su nacių kariuomene. Normandijos kampanija buvo sunki, pareikalavusi daug nuostolių ir karių aukų. Antrajai šarvuočių divizijai buvo patikėtas ir Paryžiaus išlaisvinimas, įvykęs 1944 m. rugpjūčio 24 ir 25 dienomis naciams kapituliavus ir sudėjus ginklus. Toliau P. Sansarlat su savo kovos draugais dalyvavo šiaurinių Prancūzijos provincijų Lotaringijos ir Alzaso išlaisvinimo kampanijoje, kuri tęsėsi nuo 1944 metų rugsėjo 7 d. iki 1945 metų kovo 23-osios, kai sąjungininkai forsavo Reino upę ir karas persikėlė į nacistinės Vokietijos teritoriją. Prancūzų kariai buvo pirmieji, kurie 1945 metų gegužės 4 dieną įžengė į Berchtesgadeno miestelį, šalia kurio kalno viršūnėje buvo įsikūręs karo nesugriautas A. Hitlerio bunkeris. Tai kalne įrengtos požeminės galerijos su daugybe kambarių ir patalpų, kuriose buvo įsikūrę biurai, bibliotekos, kino ir šokių salės, skirtos nacių fiureriui ir jo aplinkai. Čia P. Sansarlat ir dar 24 „rusai“, tarp kurių buvo ir kitas „kretingiškis“ Jean Mezel, sulaukė nacistinės Vokietijos besąlyginės kapituliacijos. Visuotinei euforijai nebuvo ribų. Kariai jautėsi įvykdę savo pilietinę pareigą. Kaip savo trumpuose atsiminimuose rašė P. Sansarlat, jis vėl į civilinį gyvenimą sugrįžo su tam tikra to sunkaus ir kartu herojiško gyvenimo, kuris tęsėsi nuo 1939 iki 1945 metų, nostalgija. P. Sansarlat už savo veiklą karo metais, drąsą ir ryžtą kovojant su naciais buvo apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, kitais ordinais ir medaliais. Štai tokia trumpa vieno iš „kretingiškių“ prancūzų P. Sansarlat ir kitų jo likimo draugų karo metų gyvenimo istorija, kuriai plačiau nušviesti neužtektų ir viso romano.
Romualdas BENIUŠIS
|
|
