Santuokos medį augino septynis dešimtmečius

Erlėnuose gyvenantys 90-mečiai sutuoktiniai – Adolfina ir Kazys Raveikiai – šį lapkritį atšventė neįprastai brandų – 70 metų - savo santuokos jubiliejų. „Jau pragyvenom ir auksines, ir deimantines vestuves - klebonas, pažiūrėjęs į knygas, pasakė, jog dabar esanti padėkos Dievui santuoka, kad leido taip ilgai būti kartu“, - sakė save jaunamarte vėl prisiminusi Adolfina.

Adolfina ir Kazys Raveikiai per gyvenimą vienas kitam negailėjo meilių žodžių, o ir dabar nesidrovi artumos.

Nei piršlių, nei baltos suknelės

Adolfina ir Kazys vienas kitą pažinojo nuo vaikystės, abu augo viename Dvarčininkų kaime, ties riba su Skuodo rajonu. „Gyvenom Sonteklės malūne: mano tėvas Pranciškus Karlinskas buvo malūnininkas, šeimoje buvom 10 vaikų, bet teišaugome tik trise. Dabar jau besu viena: sesuo Barbora mirė 83-jų, o brolis Liudas – 85-erių, mūsų mama Barbora irgi buvo ilgaamžė – mirė 86-erių“.

Ji prisiminė, kaip tėvas surengdavęs malūne eglutę viso kaimo vaikams, pas juos sueidavo jaunimas. „Ateidavo vakaroti ir Kazys, žiūrėdavom kits į kitą, va taip ir prisižiūrėjom“, - šmaikštavo guvi Adolfina.

Jai pritarė šelmiškai nusiteikęs Kazys: „Tokia tat meilė jau buvo, kad nebeišturėjom. Mano motinai Adolfina netiko – užtat, kad per „biedna“. Bet kai jau ėjom prie altoriaus, palaimino – kur jau bedings“.

Susituokė abu dvidešimtmečiai, karui besibaigiant, Salantų bažnyčioje. Nebuvę nei vestuvinės suknelės ar piršlių, anei jokių iškilmių.

Kazys buvo kilęs iš ūkininkų, šeimoje augo dviese su broliu Broniumi. Vaikystėje ganė savų karvių bandą, o Bronių vis traukė arkliai. Likimas Broniui taip lėmė, kad šiems pasibaidžius, susižalojo ir gana jaunas tragiškai žuvo.

Kazys buvo baigęs Telšių amatų mokyklą. Susituokę glaustėsi iš pradžių pas jo tėvus, gimines, vėliau nuomojosi būstą, kol patys pasistatė mūrinuką Erlėnų kaime, kur dviese šiandieną ir leidžia dienas.

Dar nesijaučia seni

K.Raveikis sakė visą gyvenimą dirbęs valdiškus darbus: komisariate, brigadininku kolūkyje, finansų skyriaus agentu, vyriausiuoju finansininku, teko būti ir krautuvininku.

Žmonės anuomet, tvirtino pašnekovai, gyvenę paprastai, buvę nuoširdesni ir svetingesni: „Vieną vakarą pas malūnininką sueidavome, kitą – pas mokytoją, trečią – pas mus. Linksmindavomės kartu, būti dviese mums būdavo gera“, - sakė pertardami vienas kitą.

Paklausta, už ką Adolfina myli Kazį, – už tai, kad padedąs namuose, atsakė. O Kazys išpoškino – už gerą žmonos charakterį.

„Visokių laikų buvo, ir valgyt neturėjome, bet nebuvo nė minčių šeimoms išsibėgioti. Dėl niekų nereikia ožiuotis. Smulkmenų nereikia imti į galvą. O dabar truputį kas – nebegyvensiu, - kaip įveikti santuokos sunkumus, kalbėjo Adolfina. Kazys dar pridūrė. - Reikia kantrybės turėti, nutylėti, jei kas nepatiko. Pyktis nėra amžinas, jis laikinas – nudūmijo kaip dūmai, ir vėl švaru“.

Pora sugyveno tris vaikus: 2 dukteris – dabar 65-erių Danutė gyvena Salantuose, o 54-erių Adelė – Plungėje, tačiau prieš dešimtmetį neteko sūnaus Česlovo. Šis po armijos išvažiavo į Kareliją, ten vedė, gyveno, ten mirė ir palaidotas. Kazį per gyvenimą aplenkė ligos – tik prieš 5 metus jis pirmąsyk buvo priverstas apsilankyti pas gydytoją, o Adolfina išgyveno infarktą, judėjimą jai riboja ir sudilęs sąnarys.

Abu senoliai ir šiandien – dar labai guvūs, ir gyvenimo džiaugsmą semia pilnomis rieškučiomis. Duktė Danutė juokėsi: „Tėvai žino, kad kitus senus žmones prižiūri socialiniai darbuotojai. Ir jiedu pasako: kai mudu pasensim, ir mus turės kažkas prižiūrėti. Supraskit, jiedu dar nesijaučia seni“.

Adolfina argumentavo: „Juk jeigu žmogus dar mato, girdi, kojomis paeina, pats save apsigerbia – nėra pasenęs“. Ji tikino, jog gyvenimas jai esąs gražus, ir ji dar norėtų pagyventi.

O Kazys domisi politika, jam nepatinka meluojantys valdžios vyrai, kurių nenorėjo įvardinti. Senatvėje pradėjęs bitininkauti, jis laiko 14 bičių šeimų. Pavasarį ketina pasodinti akacijų – šie krūmai, anot jo, žydi triskart per metus ir bitėms per visą vasarą užteksią peno.

• Rašyti komentarą (6)