Kanklių gyvavimo tradicijos – nuo Estijos iki žemaičių krašto

Kretingos kultūros centras, jau du gerus dešimtmečius liaudiškos muzikos mėgėjus sukviečiantis į tradicinę liaudiškos muzikos šventę „Grok, žemaiti!“, mūsų krašto žmonių akiratį plečia ir naujais būdais: šventės svečiai iš Estijos ir Latvijos šiemet atskirus koncertus surengė Kartenoje bei Kūlupėnuose, o išskirtinio liaudies instrumento – kanklių – gyvavimo tradicijos buvo aptartos kartu su rajono Pedagogų švietimo centru surengtame seminare.

Seminaro apie Baltijos šalių liaudies instrumentų sąsajas bei muziką lektoriai: (iš kairės) Pranas Razmus, Heino Tartes, Elena Šalkauskienė, Vytautas Alenskas, Alvydas Vozgirdas.

Liaudies instrumentų gamybą, jų gyvavimo tradicijas, folkloro kolektyvų bei kapelų atliekamos muzikos įvairovę, sąsajas Baltijos šalyse aptarė seminaro svečias iš Estijos Heino Tartes, Klaipėdos universiteto docentas Vytautas Alenskas, Kretingos kultūros centro (KKC) folkloro ansamblio „Gervelė“ vadovė Elena Šalkauskienė, KKC Šukės skyriaus meno vadovas Alvydas Vozgirdas, į visumą išsakytas lektorių mintis siejo KKC direktorius šventės sumanytojas liaudiškos kapelos „Lakštingelė“ vadovas Pranas Razmus.

Visi jie akcentavo kanklių unikalumą, muzikavimo jomis bei panaudojimo galimybes ir būtinybę išsaugoti šį, pražūti galintį, liaudies instrumentą: kanklėmis begroja lietuviai, latviai, estai, suomiai, vakarų rusai. Kankles turėję lenkai istorijos tėkmėje jas „pametė“, o po II pasaulinio karo kankles sukapoję latviai jas taipogi gaivino ir tebegaivina gana sunkiai. Kad išsaugotų kankles, Estijoje bei Rusijoje muzikavimas jomis yra įtrauktas į mokyklines programas - kiekviena mokykla turi šių instrumentų, ir įvairaus amžiaus vaikus moko groti privalomai.

Įkūrė kanklių mokyklą

Tai, kad Estijoje kanklės irgi buvo atsidūrusios ant pražūties ribos, pripažino ir H.Tartes – savamokslis muzikantas, menkai tepažįstantis natas, tačiau išsaugodamas senuosius estų liaudies instrumentus nusipelnęs tiek, kad Estijos prezidento buvo apdovanotas medaliu. Grojantis iš klausos H.Tartes yra įkūręs liaudies instrumentų dirbtuves, kuriose ne tik savo rankomis atgaivino senąją estų armoniką, bet to išmokė ir dar 20 meistrų. Kad surinktų istorines žinias apie šį estų instrumentą, 5 metus važinėjo po Estiją ir rinko medžiagą savo knygai, o kad atgaivintų ir senąsias estų kankles, kuriomis grojama Pietų Estijoje, - atidarė kanklių mokyklą, kurioje kanklėmis groti mokomi ir suaugusieji, ir vaikai. „Tęsiame senąsias tradicijas – mokome vaikus groti iš klausos, kaip senovėje, kada natas retas kuris teskaitė arba išvis nepažinojo“, - teigė H. Tartes, pastebėjęs, kad jaunimas iš pradžių ne itin puolė groti kanklėmis, tačiau domėjimasis šiuo instrumentu pamažu kylantis.

Estiškomis kanklėmis grojama tik mažoro intonacija, tuo tarsi paliudijant, kad estų liaudies muzika apskritai labai mažai teturi minoro. Grojama kanklėmis dermėje su smuiku, armonika, retsykiais – su akordeonu. Kanklėms Estijoje skiriamas solo vaidmuo, jomis retai kada akompanuojama dainuojant.

„Grojame pagal labai seną sistemą, o tonaciją, kokios norima, leidžia išgauti įstrižai suleistos stygos“, - demonstruodamas Pietų Estijai būdingas kankles, kurios meistraujamos ir paties įsteigtose dirbtuvėse, patikslino H. Tartes.

Estų liaudies muzikos puoselėtojas, instrumentų meistras, savamokslis muzikantas Heino Tartes apibūdino Pietų Estijos kankles bei dar kartą kretingiškiams pademonstravo savo paties sumeistrautą senąją estų armoniką.

Groja ir dainai, ir šokiui

Iliustruodami žemaičių krašto kanklių galimybes, pranešėjai E.Šalkauskienė ir A.Vozgirdas sugrojo žemaitiškąjį „Lemtitiūdį“, polkutę, valsą, taip įrodydami, kad vis dėlto kanklėmis lengviau pritarti šokiui, negu dainai – pastaroji ir diktuoja kanklėms, o ne atvirkščiai. Ypač sudėtinga kanklėmis pritarti lėtoms dainoms. Tinka kanklės ir šventoms giesmėms, maršams sugroti, improvizacijoms, dermėje su styginiais instrumentais. Jeigu grosi brauktuku – pavyks išgauti aiškesnį ritmą, jeigu pirštais – įgyjama daugiau laisvės. „Iš esmės kankliavimas ir derinimas atitinka regionų folklorą“, - muzikavimo ypatumus trumpai apibūdino pranešėjai, kviesdami pedagogus, folkloro kolektyvų vadovus nepamiršti senojo baltiško instrumento – žemaitiškų kanklių.

Su>alkietiškas, dar 1960-aisiais sumeistrautas savo tėvo kankles, demonstruodamas, jomis pakankliuodamas docentas V.Alenskas prisiminė kanklių atgimimui didelės įtakos savo veikla turėjusį Praną Puskunigį, pagal kurio surinktą medžiagą galima numanyti beveik 400 metų siekiančią kanklių istoriją Lietuvoje. Skriaudžių kaime subūręs kanklių ansamblį, kuris ir šiandien skaičiuoja per 100 savo gyvavimo metų, įkūręs kanklių muzikos mokyklą, nustatęs kanklių šeimynos sudėtį – ją sudarė kanklės pypliukės, sopranukės, altukės ir bosas, pabandęs kanklių muziką išreikšti skaitmenimis, išmokęs lietuvius kankliuoti bei dainuoti „Paklausykite jūs, lietuviai“, P.Puskunigis Lietuvos kultūros istorijoje išliko kaip žmogus, neleidęs kanklėms išnykti iš mūsų dvasinio gyvenimo.

Seminaro lektoriai atkreipė dėmesį ir į tai, jog kanklės – tam tikra prasme mistinis instrumentas: jo kilmė ir vartosena susijusi su pirmykščiais tikėjimais, gamybos papročiuose esama mirusiųjų kulto reliktų - medį kirto ir kankles meistravo mirus šeimos nariui, kanklių forma, spalva primena senovines transporto bei ritualines priemones (luotą, karstą), stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais – 5, 7, 9, 12, ornamentika – susijusi su kosmologiniais simboliais.

*

Sąsajas tarp skirtingų tautų atspindi ir kanklių pavadinimas: lietuvių – kanklės, latvių – kokle, estų – kanele, suomių – kantele, rusų – gusli, lenkų – gensli.

• Rašyti komentarą (0)