Rašyti – saldi našta

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė kretingiškė Marija Bučkienė ligi šiol skaitytojams buvo žinoma kaip poetinio žodžio meistrė – ji jau yra išleidusi 2 eilėraščių rinktines „Adyta marška“ ir „Sutemos stiklo akyse“, o dabar išbando save prozoje – rašo romaną.

Marija Bučkienė: iš poezijos – į prozą.

„Poezija manyje nutilo. Jau tada, kai susikaupusias mintis išliedavau eilėraščiuose, brendo filosofiniai apmąstymai apie moterį, kuri kažkiek primena mane pačią bei mano aplinkoje sutiktas kitas moteris. Rašau apie moterį – tarytum nuskriaustą, esančią šalia gyvenimo, tačiau labai besikabinančią į jį ir be galo branginančią savo susikurtąjį mikropasaulį“, - kalbėjo būsimo romano autorė.

Anot M.Bučkienės, veiksmo centre - pagrindinė romano herojė Reina, į šį pasaulį atsinešusi gana keistą vardą ir tuo keistumu tarytum paženklinusi savo likimą.

„Pradedu rašyti nuo Reinos gimimo - kaip kažką turguje šaukiant šiuo vardu išgirdo jos besilaukianti motina. Po to seka vaikystė – mergaitė augo supama gamtos: pievos, laukai tapo jos gyvenimo dalimi, mergaitė neatsidžiaugia gėlių žiedais, skabo juos ir beria močiutei ant galvos. Šios minčių gijos išnyra iš mano pačios prisiminimų – kai aš pati buvau maža, o dabar stebiu ir savo anūkę Otiliją. Gamta neatsiejama nuo mano gyvenimo: labai myliu mišką, kurį pažinau nuo 3 metų, kai mama vesdavosi uogauti ir grybauti. Čia atsigauna ir pailsi mano siela. Man visą gyvenimą miškas kvepia grybais – ši mano pačios santykio su gamta linija itin ryški romane“, - neslėpė kūrėja.

Reinos studijoms knygoje, ji sakė, neskirianti daug dėmesio. Tačiau herojės pažinties su būsimu vyru laikas romane – labai svarbus. Ilgainiui šis ją palieka, tačiau Reinai šis žmogus - vienintelis. Ir nors romano pabaigoje Reina sutinka girininką Anuprą, kuris suranda vietą jos gyvenime, tačiau moteris visąlaik ilgisi savo tikrosios meilės“, - romano fabulą apibūdino autorė. Tačiau šiame, iš pirmo žvilgsnio nesudėtingame siužete, kaip tikino autorė, - daug netikėtų posūkių, staigmenų, intrigų.

M.Bučkienė sakė, jog dvejus metus kurtas romanas jau artėja į pabaigą. Ji jau žino, kas apipavidalins jos knygą – tai patikės savo bičiulei dailininkei Inarai iš Latvijos. Viršelyje bus pavaizduotas per tylą atsiveriantis gamtovaizdis – lyg aliuzija į Reinos gyvenimą, aplinkiniams tokį paprastą, tačiau unikalų ir slėpiningą jai pačiai.

„Rašant romaną mane labai palaiko mano šeimos moterys – mama Bronė ir sesuo Dalia, abi jos taupo pinigus šios knygos leidybai“, - neslėpė kūrėja.

Ji sakė, jog kol kas ji vis dar apsikrovusi šūsnimis lapų, šių nuoplėšomis: „Nė pati nežinau, kada šaus į galvą kokia mintis, pamąstymas. Tuoj griebiu rašiklį ir užsirašau. O kartais stoja minčių tyla bei ramybė, ir neprievartauju savęs, - apie savąjį kūrybos procesą kalbėjo M.Bučkienė. - Rašyti - tarsi uždėta našta, tačiau nusimesti jos nebegalėčiau, o ir nenorėčiau. Jeigu pasiseka iš širdies išspausti mintis, gaunu dozę dopingo – taip suplaka širdis, taip tvinksi kraujas. Ir nors šiandieną apie kūrybą pasakoma, kad Vaižganto deimančiukų rinkti nebereikia, tik - miltus sijoti, nes viską gožia materialūs dalykai, bet aš kitaip gyventi negaliu. Rašyti man yra labai saldi našta“.

• Rašyti komentarą (0)