|
|
|
Dviračiais aplink Lietuvą
Šiemet Rokas baigė 10 klasių Klaipėdos Litorinos mokykloje ir prieš tęsdamas studijas Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre norėjo nuveikti kažką ypatingo. „Norėjosi išbandyti save tokioje veikloje, kurios dar nebandžiau. Nesu dviračių entuziastas, tačiau rūpėjo pajusti savo galimybes, važiuojant ilgus atstumus“, - pasakojo Rokas, pridurdamas, jog jau iš karto žinojo, kad valios jam tikrai užteks. Lemtinga tapo pažintis su daugkartiniu kurčiųjų Olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionu T.Kuzminskiu, kuriam patiko Roko išsakyta idėja apkeliauti Lietuvą dviračiu. Susitikę orientavimosi varžybų metu – šiuo sportu Rokas užsiima laisvalaikiu - du beveik nepažįstami žmonės ėmė planuoti kelionę, kurios metu aplankė per 60 miestų ir miestelių, šimtus kaimų, per šešiolika dienų įveikė 1625 kilometrus. Rokas išsiaiškino, kad jo ir T.Kuzminskio žygis - ne pirmoji kurčiųjų kelionė aplink mūsų šalį. „1960 metais šeši ar septyni kurtieji beveik apvažiavo Lietuvą, tačiau mes važiuodami stengėmės laikytis Lietuvos sienos ribos“, - komentavo Rokas. Pavykęs žygis Roką veja ir į tolimesnes keliones. „Baltijos šalių kol kas neplanuoju apvažiuoti, nes kraštovaizdis, manau, būtų panašus. O gal ir sugalvosiu dar. Norėtųsi įdomesnių gamtos vaizdų, todėl, jei planuočiau naują žygį, rinkčiausi iš Pietų Europos valstybių“, - pasakojo R.Koveckis. Sužavėjo žmonių vaišingumas R.Koveckis prisipažįsta, jog labai norėtų pakartoti kelionę, tik šįkart – geriau pasiruošęs. „Dviračiai turėtų būti su krepšiais daiktams ir patogesnėmis sėdynėmis. Dėl šių detalių, kurių neapgalvojome spontaniškai ruošdamiesi į kelią, labiausiai vargome. Viską turėjome sutalpinti į kuprines, todėl negalėjome pasiimti daug maisto, o sunkiai fiziškai dirbdami dažnai išalkdavome“, - atviravo Rokas. Palangiškis tikino, jog sunku išskirti labiausiai įstrigusius kelionės momentus – jų buvo daugybė. Pabradėje žygeiviai sutiko keturiasdešimtmetę dviratininkę iš Kanados, kuri Lietuvoje tęsė Lenkijoje pradėtą žygį per Baltijos valstybes. Nemunėlio Radviliškio miestelyje, ieškodami užuovėjos nuo užklupusios audros, keliautojai nakvojo vaiduokliškame apleistame name, iš kurio ryte išvarė pyktelėjęs seniūnas. Įsiminė ir naktis grūdų sandėlyje tarp Mažeikių ir Skuodo. Sužavėjo kalvoti Zarasų rajono keliai, Stelmužės kaimas, įspūdinga buvo Vištyčio – Kalvarijos kelio atkarpa, labai smagiai pravažiuotos Dieveniškės, Rusnė. „Kelionėje supratau, kad Lietuvos kaimuose gyvena paprasti, vaišingi ir nuoširdūs žmonės, kurie nieko negailėjo paprastiems, nors ir nepažįstamiems keliautojams. Buvome vaišinami karvių, ožkų pienu, varške, kiaušiniais, daržovėmis, vaisiais, net cepelinais su varške, gaivinomės vandeniu iš daugybės šulinių ir šaltinių. Esam dėkingi už parodytą šilumą“, - sakė Rokas, pridurdamas, kad su visais žmonėmis pavyko susikalbėti, susirodyti, kartais - net susivaidinti. Kurtieji laukia kontakto Anot R.Koveckio, žmonės - skirtingi, o nuoširdumo pakanka tiek girdinčiųjų, tiek kurčiųjų pasaulyje. „Kurčiųjų bendruomenė - daug mažesnė negu girdinčiųjų, visi vieni kitus pažįsta ar žino iš matymo, todėl ir susidaro įspūdis, kad mes tarpusavyje elgiamės nuoširdžiau“. Nors girdintieji dažnai vengia bendrauti su negirdinčiu iš nežinojio, kaip tai daryti, R.Koveckio žodžiais, kurtieji labai vertina visas pastangas susidraugauti, užmegzti kontaktą, nesvarbu, kokiu būdu - mimika, gestikuliacija ar raštu. „Su mumis tikrai lengva užmegzti ryšį, tereikia tai parodyti“, - tikino Rokas. Pasak R. Koveckio, kurčiųjų bendravime - daug įdomių niuansų. Nauji žmonės, su kuriais susipažįsta negirdintis, iš karto gauna vardą-gestą. Šis gali būti sugalvojamas pagal pomėgį, pavardę, charakterio bruožą. Tokios pravardės žmonėms duodamos, kad būtų galima lengviau ir greičiau įvardinti savo draugus, mokytojus, auklėtojus, vertėjus girdintiesiems, kurie dirba su kurčiųjų bendruomene. „Aš pats, susipažindamas su žmogumi, pirmiausia žiūriu į jo veidą, tik po to atkreipiu dėmesį į kokias nors detales“, - tai, kaip pats kitiems duoda vardus-gestus, aiškino Rokas.
|
|
