|
|
|
Asmenukių epidemija
Įvairios Holivudo žvaigždės, Barakas ir Mišelė Obamos, Popiežius Pranciškus – tai tik keletas garsių asmenybių, pasidariusių populiariąsias asmenukes. Ką jau kalbėti apie milijonus jaunų ir net vyresnio amžiaus žmonių, aktyviai įsitraukusių į šį globalų fenomeną. Asmenukė buvo išrinkta populiariausiu 2013 metų žodžiu ir netgi spėjo surasti savo sostinę Mukačio mieste, Filipinuose. Akivaizdu, jog ši tendencija atėjo pas mus tam, kad pasiliktų. Tačiau kada ir kaip asmenukės tapo neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi?
Ir prasidėjo viskas... prieš 200 metų Tai ne melas – Kongreso bibliotekos Vašingtone teigimu, pirmoji pasaulyje asmenukė datuojama dar iki 1839 metų, kai amerikiečių chemikas ir fotografas Robertas Kornelijus padarė savo nuotrauką su paties sukurtu fotoaparatu. Pirma žmonijai žinoma asmenukė dar iki šių dienų išsaugota jau minėtos bibliotekos archyvuose. Šiandien mūsų dažnai vartojamas asmenukės terminas pirmą kartą buvo atsitiktinai sugalvotas ir paminėtas Australijoje 2002 metais. Tada, internetinėje pokalbių svetainėje pasakodamas apie audringą draugo gimtadienį, girtas australas žodžiu „asmenukė“ sumanė apibūdinti negarbingą jam nutikusį incidentą. Neilgai trukus šis žodis nukeliavo į Oksfordo universiteto sudaromų žodynų puslapius. Iš kur toks masinis populiarumas? Savaime suprantama, jog kultūrinės asmenukių epidemijos plitimas turi daug bendro su technologijų tobulėjimu, o ypač kompiuterinių ir priekinių telefono kamerų atsiradimu. Žinoma, asmenukių darymas ir jų skelbimas internetinėje erdvėje žaibiškai paspartėjo atsiradus tokiems socialiniams tinklapiams kaip „Facebook“, „Instragam“ ir „Twitter“. Daugeliui žmonių asmenukių darymas tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Paklausta, ar mėgsta daryti populiariąsias asmenukes, Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Rūta Marijošiūtė nedvejodama atsakė teigiamai: „Viena jas darau rečiau, tačiau visada smagu turėti asmenukių, fotografuotų su draugais. O ar darome jų daug, visada priklauso nuo nuotaikos. Dažniausiai stengiamės įsiamžinti įsimintinose išvykose ar tiesiog veikdami ką nors įdomaus – vien tam, kad būtų ką prisiminti“. „Manau, kad darydamas asmenukes, žmogus nori parodyti save kitiems, savotiškai save realizuoti, - kalbėjo psichologė ir Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Ingrida Mineikienė. - Jei to padaryti kitose srityse nelabai pavyksta, lieka išvaizdos demonstravimas. Toks žmogus, matyt, gyvenime ir bendraudamas negauna pakankamai patvirtinimo iš kitų žmonių apie savo vertę, todėl siekia kitiems parodyti save, savo aplinką ir lankytas vietas vien tam, kad kiti pastebėtų ir pasidžiaugtų juo. Jei nuolatinis savęs fotografavimas netampa labai svarbia gyvenimo dalimi, tai nėra kažkoks blogis, tačiau tai kartais virsta pagrindine saviraiškos forma. Galima įtarti, kad tokiam žmogui trūksta realaus bendravimo“. Kas per daug - tas nesveika? Prieš keletą mėnesių internete pasirodė naujiena, jog Amerikos psichologai įrodė, kad per dažnas asmenukių darymas – liga. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, gandai buvo iš piršto laužti, neverta pamiršti, kad egzistuoja ir keletas neigiamų nuolatinio asmenukių darymo pusių. Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Dalius Stančikas teigė niekada nemėgęs asmenukių: „Nemėgstu savęs fotografuoti ir tokias nuotraukas skelbti internete. Žinoma, kai žmogus sulaukia teigiamos nuomonės apie savo įkeltą nuotrauką, tai pakelia jo pasitikėjimą savimi. Bet, manau, per dažnas asmenukių darymas atskleidžia didelį žmonių narcisizmą“. Psichologės I.Mineikienės žodžiais, labai dažnas savęs fotografavimas ir tokių nuotraukų viešinimas internetinėje erdvėje aiškiai parodo tam tikras žmogaus asmenybės vertybes – jo įsitikinimą, kad išvaizda labai svarbi: „Galima teigti, kad toks žmogus tapatina save tik su savo atvaizdu, pamiršdamas, kad egzistuoja ir kiti svarbūs dalykai – bendravimo įgūdžiai, gebėjimai, charakterio savybės“. Dauguma paauglių sureikšmina savo išvaizdą. Šiame žmogaus amžiaus tarpsnyje, anot psichologės, tai galima vertinti kaip laikiną bruožą, kuris tikriausiai praeis. „Kai savęs demonstravimu internete užsiima suaugę žmonės, tai vertinčiau kaip asmenybės nebrandumą ir negebėjimą save realizuoti. Žinoma, nekalbu apie tai, kai kuriame nors socialiniame tinkle žmogus įdeda savo nuotrauką tam, kad jį atpažintų tie, su kuriais bendrauja. Problema iškyla tuomet, kai tai tampa nuolatiniu įpročiu, o į internetinę erdvę nuolat keliamos asmenukės įvairiomis pozomis ir įvairiose aplinkose“, - sakė I.Mineikienė. „Ryškios blogosios asmenukių pusės aš nematau. Bet, žinoma, nereikia pamiršti, jog kas per daug - tas nesveika, – psichologės nuomonei pritarė ir R. Marijošiūtė. - Tikrai nemanau, kad kasdien būtina įsiamžinti su kiekvienu sutiktu žmogumi. Tiesiog reikia sugebėti pagauti tas akimirkas, kurias tikrai norėsis prisiminti ir kurios ateityje kels šypseną“. * Asmenukė (angl. selfie) – žmogaus nuotrauka, kurią jis pasidaro pats, dažniausiai naudodamas telefono ar kompiuterio kamerą; • „Pew research center“ duomenimis, per 50 % nuotraukų, padaromų 18 – 33 m. žmonių, yra asmenukės. • Šalys, kuriose labiausiai paplitusios asmenukės, yra Australija, JAV, Kanada. • Mukatis Filipinuose buvo išrinktas pasaulio asmenukių sostine, nes šio miesto gyventojai turi daugiausia šio tipo nuotraukų, paskelbtų tinklapyje „Instagram“. • „Instagram“ socialinio tinklapio erdvėje jau yra patalpinta per 35 milijonus nuotraukų, pažymėtų „asmenukė“.
Eglė DIRMEITYTĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
