Kodėl Lietuvoje toks ryškus kapinių kultas?

- Ačiū Dievui, dar neturiu savų kapų. Kas buvo - buvo vaikystėje, todėl aš net neturiu patirties šioje srityje. Pastebiu, dažnai būna, kad žmonės gyviesiems skiria mažai dėmesio, ypač seniems tėvams, o kada numiršta – didžiausius mūrus stato. Nemanau, kad tai teisinga. Reikia išlaikyti pusiausvyrą. O savotiškas kapinių kultas atsiranda dėl kitų žmonių – noro pasirodyti.

- Tai atėję iš senų laikų, iš mūsų pagarbos proseneliams. Manau, kad ši tradicija labai gera. Jeigu žmogus atsimena savo protėvius, vadinasi, jis žino savo šaknis, žino, iš kur atėjo. Juk norėdami pažinti miestą, pirmiausia apžiūrime kapines. Jeigu jos tvarkomos - šiame mieste gerbiamas žmogus.

- Pati puošiu kapus, bet labai kukliai. Manau, kad visa ta pompastika atsiranda iš noro pasirodyti prieš kaimynus, draugus. Visur tas pats – kapinėse, aprangoje, namų puošyboje. O kas numirusiam iš to? Geriau už tuos pinigus Mišias bažnyčioje užpirktų, poterius sukalbėtų. Būtų daugiau naudos. Kapuose užtenka žvakės, gėlės, kad būtų švaru ir neželtų piktžolės.

- Manau, kad tai sena tradicija, žmonės įpratę. Lietuviams trūksta švenčių, o šis laikotarpis tampa išskirtiniu, prablaško nuobodulį. Pats irgi mėgstu nuvažiuoti į kapines su šeima arba draugais, dažniausiai - vakarais, kai jau tamsu, kai galima pasigrožėti vaizdu. Neįžvelgiu tame nieko blogo, žiūriu į pasaulį pozityviai. Man tai - šventė.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ