Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Sankt Peterburgo šurmulį iškeitė į Nasrėnų tylą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2014-10-24

Lietuvė Marijona ir ukrainietis Valerijus Kolomiejiets prieš trejus metus paliko elegantišką Sankt Peterburgo spindesį, Nasrėnuose nusipirko lūšną ir namus iš naujo ėmė kurti šiame atokiame Lietuvos kaime

Pora pasidžiaugė, kad ir namas jau suremontuotas. „Dabar čia gyventi galima“,– sakė sodybos šeimininkas.

Myli žemę

„Atsitiko taip, kad jaunystėje Valerijus mane išsivežė, o dabar aš jį parsivežiau“,– juokėsi Marijona.

Valerijus 45 metus buvo laivo kapitonas, dirbo tuometinio Leningrado įmonėje „Baltijos techninis laivynas“. Po truputį pagyventi jam teko visur, kur vadovybė siuntė, – ir Kamčiatkoje, ir Kaliningrade, ir Rygoje, ir Taline, ir Liepojoje, ir, kaip patys pašnekovai sako, du likimus sujungusioje Klaipėdoje. „Šiame mieste mudu susipažinome, vestuves iškėlėme ir kurį laiką gyvenome. Lietuva man nebuvo nežinomas kraštas, todėl dabar čia grįžau lengva širdimi“,– prisipažino iš Odesos kilęs vyras.

Į tuometinį Leningradą pora išvyko 1982-aisiais.Trisdešimt gražiausių metų didmiesčio ritmu ten ir prabėgo. Jis dirbo kaip dirbęs laivyne, o ji – buhaltere. Prie milžiniškų atstumų, nuolat skubančių žmonių, triukšmingų, transporto pilnų gatvių teko priprasti. „Bet aš esu lietuvė, aš myliu žemę. Mano siela atsigaudavo sode, kurį turėjome maždaug už 65 kilometrų nuo namų. Ten auginau skoniu nuo lietuviškų niekuo nesiskiriančius agurkus, pomidorus, visokius žalumynus, baklažanus. Be to, buvau užsiveisusi ir įspūdingą rožyną“, – prisiminimais dalijosi Marytė.

Marijona ir Valerijus Kolomiejiets, Nasrėnų kaime apsigyvenę prieš trejus metus, pirmiausia ėmėsi tvarkyti aplinką. Be tvenkinio, kurį išsikasė patys, sodybos jie neįsivaizduoja.

Grožį kuria kasdien

Į Lietuvą M. ir V. Kolomiejiets grįžo pablogėjus Kretingalėje gyvenusios Marytės mamos sveikatai. „Šią sodybą, per pažįstamus sužinojęs, pirkti mums prirodė mano brolis. Gaila, kad nelemta mamai buvo pamatyti, kaip pamažu mes čia tvarkomės, gražinamės, kiek dar sumanymų turime“,– atviravo moteris.

„Kai pirmąkart pamačiau lūšną, už galvos susiėmiau. Dabar jau čia gyventi galima, šilta“,– pritarė Valerijus. Namą visiškai atnaujino samdyti darbininkai, tačiau prie aplinkos tvarkymo daug jėgų bei išmonės pridėjo patys šeimininkai: kiekvienas takus ir vejas puošiantis didelis ar mažas akmuo jų rankų pakilnotas, kiekviena pušelė nuglostyta ir pasodinta, iškastas tvenkinys, į kurį šeimininkai ir vandens lelijų jau prisodino, ir žuvų – raudžių, amūrų, net lydeką – plaukioti paleido.

Darže M. ir V. Kolomiejiets pasiaugina braškių, taip pat – įvairių daržovių, kurių aukoja ir čia pat esantiems Nasrėnų senelių namams. „Mums patinka dalintis. Sankt Peterburge dalinomės su kaimynais, o čia – su senelių namais“,– sakė pašnekovai.

Prie sodybos esantis miškas – taip pat M. ir V. Kolomiejiets nuosavybė. „Kad žinotumėt, koks ievų apraizgytas, nutriušusių krūmų priaugęs, šiukšlių, butelių primėtytas šabakštynas ten buvo! Ištampėm, išvalėm, sutvarkėm, eglaičių pasodinome, dabar jau mūsų miške – ir šviesu, ir gražu“,– džiaugėsi jie. Atokiau Marytė ir Valerijus dar turi ir dirbamos žemės – iš viso valdo 7 hektarus. Ten augina bulves, grūdines kultūras. „Tik pelningai parduoti dar neišmokom,– juokėsi Marytė. – Antai, kvietrugius kone dykai atidavėm, o nuvažiavę į turgų pamatėm, kad dvigubą kainą už juos gauti galėjom“.

Nasrėnų kaimo tyla ir ramybe besimėgaujanti pensinio amžiaus pora teigė kartais sulaukianti tolimų svečių iš Sankt Peterburgo. „Ten liko gerų jaunystės draugų, kurie mus aplanko. Šių susitikimų labai laukiame, tačiau jau ir su kaimynais kuo toliau, tuo labiau ryšius mezgame“,– džiaugėsi pašnekovai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas