Iškilmingai pašventino Šventosios bažnyčią

Tikinčiųjų maldomis nuglostyta, plyta po plytos per 22 metus pastatyta, Švč.Mergelės Jūrų Žvaigždės vardu pavadinta bei meniškai išpuošta, naujoji katalikų bažnyčia Šventojoje pagaliau buvo iškilmingai pašventinta dviejų Telšių vyskupijos vyskupų Jono Borutos ir jo padėjėjo Lino Vodopjanovo.

Toli lyg švyturys iš jūros šviečianti Šventosios bažnyčia buvo pavadinta Švč. Mergelės Jūrų Žvaigždės vardu. Į jos šventinimo iškilmes suplūdo žmonės iš apylinkių.

Dievo šventovė yra žmonės

Į iškilmes šviesioje ir erdvioje bažnyčioje Šventosios klebonas Vidmantas Gricius, pastatęs didįjį savo gyvenimo kūrinį, pakvietė būrį Telšių vyskupijos kunigų, geradarius bei viso miestelio žmones ir aplinkinių parapijų kaimynus. Tarp Šventosios skliautų tądien skambėjo Kretingos bažnyčios choro, vadovaujamo Aloyzo Žilio, atliekamos giesmės.

Šv.Mišių pradžioje vyskupas J.Boruta pašventino vandenį ir juo, giedant Velykų giesmę, apšlakstė bažnyčios sienas, kurias subtiliai Mergelės Marijos freska bei Kristaus kančios stotimis išpuošė klaipėdietis dailininkas Juozas Vosylius, bei šiapus jų susirinkusius žmones. Tai simbolizavo Prisikėlusio Kristaus bendruomenę, nuo šiol apsigyvensiančią Dievo namuose.

„Ši diena įėjo į Šventosios miestelio istoriją, nes po ilgų jūsų triūso bei pastangų metų šventinami Dievo namai, skirti Jį garbinti ir Jam dėkoti. Nuo šiol juose bus skelbiamas ir klausomas Dievo Žodis, kad žmonės, kaip Mozės vedama išrinktoji tauta, nebeklaidžiotų tamsybėse, - į susirinkusius kreipėsi L.Vodopjanovas. – Dievo žodis yra skirtas ne sienoms, o žmonėms. Ir šiandien atverčiamas naujas lapas, kuriame, anot apaštalo Pauliaus, įrašyta, kad jūs ir esate tikroji Dievo šventovė. Be jūsų, kad ir kaip gražiai bažnyčia bebūtų išpuošta, ji yra mirusi. Šioje šventovėje gyvens Dievas ir teiks jums savo malonių visą gyvenimą: čia gimęs žmogus bus krikštijamas, vėliau priims Pirmąją Komuniją ir bus sutvirtintas jo tikėjimas, čia atleidžiamos jo nuodėmės. Du žmonės šioje šventovėje prisieks savo meilę, iš čia tikintysis bus palydėtas ir į amžinybę – sugrįš į Dievo glėbį“.

Į altorių įdedamos kankinių relikvijos.

Į altorių – relikvijų dėžutės

Į skulptoriaus Arūno Sakalausko iš šviesaus granito iškaltą altorių vyskupas J.Boruta įdėjo dvi relikvijų dėžutes, atgabentas iš Romos. Vienoje jų – kankinio, Vokietijos krikštytojo ir globėjo šv.Bonifaco, o kitoje – 1936 m. Ispanijoje komunistų nukankintų 26 vienuolių relikvijos - kaulų gabaliukai.

Altorius yra kankinystės simbolis, primenantis Kristaus auką ant kryžiaus. Pagal tradiciją šventųjų relikvijos įdedamos į kiekvienos bažnyčios altorių, kad primintų ištikimybę Kristui ir krikščionių tikėjimui.

„Daugelio iš jūsų šeimos taip pat nukentėjo nuo komunistinio režimo. Tegul šių kankinių relikvijos stiprina jūsų tikėjimą: nepaisant politinių įvykių ir išbandymų, likite ištikimi Kristui“, - šie vyskupo J.Borutos žodžiai nuskambėjo lyg priesakas susirinkusiesiems. Po to vyskupas patepė altorių šventuoju krizmos, pašventintos Didįjį Penktadienį, aliejumi. Tai simbolizuoja akmens plokštę Jeruzalėje, ant kurios moterys ir mokiniai paguldė nuo kryžiaus nuimtą Kristaus kūną, padengę plokštę balta drobule, o kūną ištepę aliejais.

Vyskupas Jonas Boruta šventintu vandeniu pašlakstė sienas ir žmones.

„Todėl ir altoriaus patepimas, o po to uždengimas balta staltiese reiškia Kristaus mirties ant kryžiaus sudabartinimą“, - ženklų prasmę paaiškino vyskupas. Ir tai įprasmina skulptoriaus A.Sakalausko altoriaus šone iškalti žodžiai: „Jėzus Kristus yra ir kunigas, ir aukos altorius, ir aukos avinėlis“.

Jo Ekscelencija taip pat pakvietė 4 vyskupijos kunigus, kad šie šventuoju krizmos aliejumi pateptų 4 bažnyčios sienas. Šis veiksmas primena, kad tikėjimas turi gyventi ne tik tarp jų, bet ir plisti į visas pasaulio šalis.

Palangos parapijos klebonas Marius Venskus patepė vieną iš keturių bažnyčios sienų.

Šeimos – gyvieji bažnyčios akmenys

Po to vyskupas J.Boruta ant altorius uždegė 5 smilkalų aukurus ir paaiškino, kad šie simbolizuoja 5 Kristaus žaizdas mirštant ant kryžiaus.

Šv.Mišių pabaigoje taurė su šventąja Komunija buvo įstatyta į pašventintą tabernakulį – jam skirtą saugojimo vietą, viršum kurios dega amžinoji ugnis.

Ta pačia proga vyskupas J.Boruta paragino tikinčiuosius maldomis palaikyti Vatikane iki spalio 17 d. vykstančią Pasaulio vyskupų Sinodo asamblėją, skirtą pasaulio šeimų problemoms spręsti, į kurią Lietuva delegavo Vilkaviškio vyskupą ordinarą Rimantą Norvilą.

„Linkiu, kad jūsų šeimos būtų mažos bažnyčios, Nazareto Šventosios šeimos mokyklos, - tikintiesiems palinkėjo vyskupas J.Boruta. – Turime naują mūro bažnyčią, bet reikia statyti joje gyvąją dvasinę bažnyčią. Reikia, kad jūsų šeimos būtų jos akmenys, jos plytos.“ Jis pabrėžė, kad klebonui V.Griciui pavyko sutelkti architektus, dailininkus, geradarius, kol į šią šventę atvedė parapiją.

Šventosios bažnyčia klebonui Vidmantui Griciui – didysis jo gyvenimo kūrinys.

O klebonas V.Gricius padėkojo visiems už pastangas, kantrybę ir širdies gerumą, statant bažnyčią. „Atrodo, neseniai vyskupas J.Boruta pašventino kertinį akmenį, o šiandien, Žemaitijai tebešvenčiant 600-ųjų krikšto metų jubiliejų, mes jau turime savus Dievo namus. O šių namų sergėtoja Švč.Mergelė Jūrų Žvaigždė tesaugo jus ir įkvepia naujiems darbams“.

*

FAKTAI

Šventoji - paskutinis Žemaitijos bastionas, kuriame vėliausiai įsigalėjo krikščionybė.

Sklypas Šventosios Švč.Mergelės Jūrų Žvaigždės, jūroje nušviečiančios kelią žvejams, bažnyčiai statyti buvo gautas 1932 m.

Po Nepriklausomybės sklypą atgavo pranciškonai, o rūpintis statyba pradėjo Vidmantas Gricius. Jis 19 m. vadovauja ir rūpinasi Laukžemės parapija.

Šventosios bažnyčios aukštis su kryžiumi – 62 m, vidaus aukštis – 23 m, plotas - 700 kv.m.

Švč.Mergelės Jūrų Žvaigždės freska viršum altoriaus dengia 75 kv. m plotą.

• Rašyti komentarą (2)