|
|
|
Tėvų pasiūlymas draugauti - nelaukiamas?
„Ei, matei, kokią kietą profilio nuotrauką vakar įsikėliau?“ „Aha, tikrai nebloga. Bet ar nebijai, kad tėvai pamatys?“ „Tai kad aš jų net į draugus nepriimu...“
Tokius ir panašius pokalbius savo aplinkoje girdžiu neretai. Dažnas mano pažįstamas paauglys vertina savo privatumą, nubrėžia tam tikrą ribą tarp gyvenimo detalių, kuriomis dalinasi su tėvais ir kurias stengiasi pasilaikyti tik sau. Todėl nekeista, kad panašus jaunuolių mąstymo principas vyrauja ir dabar nuo jų kasdienybės neatsiejamoje internetinėje erdvėje: veiklą, įkeliamas nuotraukas, viešas žinutes ir komentarus ne visada norisi rodyti tėvams ar vyresniems giminaičiams. Tad kol vieni suaugusiųjų kvietimus draugauti socialiniuose tinklapiuose priima be jokios problemos, kiti žūtbūt vengia tai padaryti. Būtent šiuo klausimu internete buvo paskelbta anoniminė anketa. Trečdalis iš 15 atsakiusiųjų pripažino, kad nenori virtualiai draugauti su vyresniais šeimos ir giminės nariais. Tam, pačių respondentų teigimu, gali būti daug priežasčių: nenoras rodyti įkeliamas nuotraukas ir viešai skelbiamas žinutes, pačių suaugusiųjų „ne į temą“ rašomi komentarai, dar vienas tėvų būdas sekti savo atžalų veiklą ir pan. „Daugybę dalykų virtualioje erdvėje tenka slėpti nuo giminaičių ir šeimos narių, kad nesulaukčiau gėdingų komentarų ir netektų klausytis mano nuotraukų ar įrašų aptarinėjimo per įvairius giminių susitikimus, šventes. Suaugusieji mėgsta kritikuoti ir net pasišaipyti iš to, kas jiems nepriimtina ar tiesiog nesuprantama,“ – rašė jaunuolis, atsiliepęs į apklausą. Tėvų siūlomo kvietimo draugauti socialiniame tinklapyje „Facebook“ nepriima ir vienuoliktokas Robertas: „Jeigu tai padaryčiau, tėvai pradėtų pernelyg domėtis, ką veikiu internete, ir vėliau užduotų daug nereikalingų klausimų. Tokiu būdu padedu jiems išvengti bereikalingo susirūpinimo“. Vaikino nuomone, turėdami daug suaugusiųjų draugų sąrašuose, paaugliai turėtų gerokai apriboti savo veiklą socialiniuose tinklapiuose. Tačiau daugelis minėtos apklausos respondentų teigė, kad virtualiai draugauti su vyresniais šeimos ir giminės nariais – jokia kliūtis privatumui. Tokia nuomone vadovaujasi ir vienuoliktokė Agnė Česnavičiūtė. Nors mergina ir žino pavyzdžių, kada tėvų dalyvavimas jų atžalų virtualiame gyvenime sukelia nepatogumų jos bendraamžiams, pati ji to nepatiria: „Turiu savo šeimos narius „Facebook“ tarp draugų ir tai nė kiek neriboja mano veiklos šiame tinklapyje. Mano ir mano tėvų santykiai labai geri, todėl neturiu ko slėpti“. A. Česnavičiūtė, kaip ir kai kurie anketos respondentai, iš dalies pritaria minčiai, jog kartais tėvai turi teisę stebėti internetinę savo vaikų veiklą, ypač tuomet, kai jaunuoliai dar nesugeba patys atsakyti už save: „Bet, žinoma, visada reikia palikti nemažai vietos ir paauglių privatumui. Mat tėvų pasitikėjimas savo atžalomis – itin svarbus dalykas“. Paauglių privatumo svarbą pabrėžė dar vienas anoniminių apklausos dalyvių: „Mes negalime visą gyvenimą būti prižiūrimi. Vaikus reikia mokyti ir su jais šnekėti, o vėliau – pačių jų reikalas, vadovausis jie gautais patarimais ar ne. Mūsų asmeninis gyvenimas – mūsų reikalas. Jeigu tėvai gerai išauklėjo savo vaikus, jie patys žinos, kada kreiptis pagalbos iškilus sunkumams“.
Eglė DIRMEITYTĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
