Užaugo lubinas gigantas

Kretingiškė Ona Gudienė susigriebė už galvos, vieną dieną gėlyne prie savo namų Tujų gatvėje išvydusi neįtikėtinos išvaizdos lubiną.

Kretingiškę Oną Gudienę nustebino jos gėlių darželyje užaugęs lubinas-milžinas.

Mįslę užminė ir specialistams

„Tokio „šposo“ šie augalai per 50 metų, kai čia gyvenu ir dėl grožio juos auginu, nebuvo iškrėtę“,– stebėjosi moteris, rodydama storus kaip pagalius lubino stiebus, gremėzdus lapus ir aukštai susuktus violetinius žiedus.

Šis milžinas šiemet kartą jau žydėjo įprastais smulkiais žiedais, o ir stiebai buvo liauni. „Nužydėjusį sudžiūvusį žiedyną, kaip ir dera, nuskabiau, lapus apipjausčiau – negi laikysi? Gal augalas įširdo, o gal kaip tik – atsidėkojo, kad po kurio laiko sulaukiau tokio stebuklo?“ – juokavo Ona.

Klaipėdos universiteto Botanikos sodo specialistams lubinas gigantas taip pat užminė mįslę. „Jo išvaizda ir mus gerokai nustebino,“– su kolegomis pažvelgusi į nuotrauką, teigė Vaistinių ir prieskoninių augalų kuratorė Liuda Razmuvienė. Į pagalbą specialistai pasitelkė vyriausiąją mokslo darbuotoją Ritą Nekrošienę.

Darbą atliko bakterijos

Mokslininkės teigimu, gausialapis lubinas Lietuvoje laikomas invaziniu augalu. Natūraliai jis paplitęs Šiaurės Amerikoje, tačiau per ilgą laiką tapo mūsų darželių puošmena. Pasak R. Nekrošienės, išvesta nemažai įdomių lubinų veislių, populiarios yra ir kitos šios genties rūšys. Lubinas – pupinių šeimos augalas, todėl turi savybę ant šaknų sudaryti gumbelius, kuriuose apsigyvena specifinės bakterijos. Šios, gumbelinėmis vadinamos, bakterijos geba paimti atmosferos azotą ir sujungti jį į organinius junginius, kuriais, kaip maisto medžiaga, pasinaudoja lubinai. „Kuo daugiau ant šaknų susikaupia bakterijų, tuo daugiau fiksuojama azoto, ir taip augalas gauna daugiau maisto medžiagų“,– aiškino mokslininkė. Jos teigimu, azotui fiksuoti reikia tam tikro deguonies kiekio. Jei lubinai auga lengvesnės mechaninės sudėties dirvožemyje, drėgmės trūkumas gali lemti mažesnį deguonies kiekį dirvožemyje, todėl azotas bus fiksuojamas silpniau. Vandens srautai dirvožemio profilyje lemia ir gumbelinių bakterijų judėjimą. Didesnis vandens kiekis užtikrina greitesnį bakterijų patekimą prie augalo šaknų. Esant didesnei dirvožemio drėgmei, lubinų šaknys išaugina daugiau šakniaplaukių, sudarydamos palankesnes sąlygas augalų infekcijai gumbelinėmis bakterijomis. Esant sausrai, gumbelinių bakterijų virulentiškumas ir azoto fiksavimas yra slopinami.

Šiemet buvo išskirtinės meteorologinės sąlygos: šaltas pavasaris, sausringa ir itin karšta vasara. Mokslininkės teigimu, dėl tokių meteorologinių sąlygų pavasarį lubinai žydėjo trumpiau negu ankstesniais metais. Vidurvasarį jų augimas buvo sulėtėjęs, o vasaros pabaigoje, atsiradus drėgmės pertekliui, intensyviai pradėjo augti šakniaplaukiai, ant jų – ypač greitai daugintis gumbelinės bakterijos. „Per trumpą laiką bakterijos sugebėjo pagaminti daug maisto lubinams. Įvyko tarsi sprogimas: dėl maisto medžiagų pertekliaus lubinai pražydo antrą kartą ir išaugino neįprastai stambius ir aukštus žiedynkočius“,– aiškino R. Nekrošienė. Jos teigimu, taip nutiko tik genetiškai išskirtiniams individams. „Tikėtina, kad ir nuotraukoje užfiksuotų lubinų šaknyse bei šakniaplaukiuose susiformavo daug tetraploidinių ląstelių, nes gumbelinės bakterijos intensyviai dauginasi tik tokiose“,– sakė mokslininkė.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)