Žuvęs, saugant kretingiškių ramybę

Ne vienas kretingiškis ar svečias antrosiose miesto kapinėse Vilniaus gatvėje, tik įėjus pro centrinį įėjimą, kairėje pusėje, yra matęs iškilų granito obeliską, žymintį Kretingos nuovados viršininko Kazio Grižo, žuvusio 1927 m. rugsėjo 11 d. einant tarnybines pareigas, amžino poilsio vietą. Deja, iki šiol šio jaunos Lietuvos valstybės gynėjo, savanorio, patrioto trumpas, bet garbingas gyvenimas ir jo veikla plačiajai visuomenei beveik nežinomi.

Kazys Grižas - Rokiškio policijos pareigūnas.

Kazys Grižas gimė 1902 m. Rokiškio apskrities Gučiūnų kaime, netoli Kamajų miestelio. Anksti neteko tėvų ir, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su kitais karo pabėgėliais pasitraukė į Rusijos gilumą. Ten, Tulos mieste, padedant dėdei, mokėsi miesto vidurinėje mokykloje. Į Lietuvą grįžo 1919 metais. Netrukus, vos tik sulaukęs 18 metų, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose su bolševikais Daugpilio fronte, bermontininkais – Šiaulių ir Kretingos rajonuose, gynė savo kraštą nuo puolančių lenkų Seinų fronte, kur pateko į jų nelaisvę. Netrukus, pabėgęs iš nelaisvės ir sugrįžęs į savo karinę dalį, baigė kario savanorio tarnybą ir 1922 metais įstojo į Rokiškio policiją eiliniu policininku. Tuo metu policijai ypač reikėjo sąžiningų ir drąsių darbuotojų, nes darbas buvo sunkus ir pavojingas, reikalaujantis drąsos ir ištvermės, ginant Tėvynę nuo vidaus priešų. Čia jis, kaip uolus ir pavyzdingas tarnautojas, pastebimas ir tais pačiais metais siunčiamas į Kauno policijos mokyklą, kurią 1923-ųjų pradžioje ir baigė tapdamas vienu iš geriausių absolventų. Grįžęs atgal į Rokiškį, pakeliamas pareigose, tampa nuovados viršininko padėjėju. Čia dirbdamas 1926 m. sukuria šeimą, vesdamas savo kraštietę Feliciją Žikorytę. Už gerą darbą 1927 m. gegužės 5 d. paaukštinamas pareigose, paskiriant į Kretingą nuovados viršininku. Į Kretingą jis atvyksta kartu su savo žmona. Deja, likimas taip lėmė, kad darbas, saugant kretingiškių ramybę, bei šeimyninė laimė truko neilgai: 1927 m. rugsėjo 10 d. vėlų vakarą K. Grižą pakirto banditų kulka ir kitą dieną jis mirė.

Su Rokiškio policijos pareigūnais. K. Grižas sėdi antras iš kairės.

1927 m. rugsėjo 9 dieną Tauragėje socialdemokratų, liaudininkų ir eserų partijų atstovai bandė įvykdyti valstybės perversmą, nukreiptą prieš Lietuvos naująją vyriausybę, atėjusią į valdžią po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Sukilėliai nuginklavo policininkus ir šaulius, užėmė banką, geležinkelio stotį, valdžios įstaigas. Vyriausybės atstovai Kaune sukilimą greitai nuslopino, nes jau vakare apie 17 val. į Tauragę įžengė kariuomenė ir atkūrė tvarką. Nepavykus perversmui, jo dalyviai bandė sprukti į užsienį – Lenkiją, Latviją. Visoje šalyje policijai ir kariuomenei buvo paskelbta karinė parengtis, miestuose ir miesteliuose ištisą parą buvo patruliuojama. Gali būti, kad nuo šių sprunkančių perversmininkų rankų ir žuvo jaunas, vos 25 metų sulaukęs, policininkas, pilnas jėgų ir pasiryžimo tarnauti savo Tėvynei ir jos žmonėms. K. Grižui į jo klausimą ir reikalavimą parodyti dokumentus vėlų 1927 m. rugsėjo 10-osios vakarą sutiktieji atsakė šūviais. Gaila, bet pareigūno žudikai taip ir liko nežinomi bei nenubausti.

K. Grižas iškilmingai, dalyvaujant daugybei kretingiškių ir atvykusių valdžios atstovų, 1927 m. rugsėjo 13 d. palaidojamas Kretingos antrosiose kapinėse. Miesto, kuris jam nebuvo gimtasis, bet kurio rimtį bei jo žmonių ramybę jis saugojo ir gynė. Ant jo kapo, gausiai dalyvaujant miestelėnams, policijos tarnautojams, dvasininkams ir svečiams, 1928 metų lapkričio 25 dieną atidengiamas ir pašventinamas paminklas. To meto spauda rašė, jog akmeninį paminklą iš granito pagamino Bajorų kalėjimo kaliniai. Prie paminklo, kainavusio apie 1 tūkst. 500 litų, pastatymo savo aukomis prisidėjo policijos tarnautojai, valsčiaus valdyba, eiliniai miestelėnai. Gaila, kad kapą ir obeliską juosę keturi granitiniai stulpeliai su metalinėmis grandinėmis iki šių dienų neišliko, nes pokario metais šalia atsirado nauji palaidojimai. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona Kretingos policijos nuovados viršininką K. Grižą po mirties už ypatingus nuopelnus Lietuvai 1929 m. rugpjūčio 14 d. apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Jo eilės Nr. 290. Tais pačiais metais jis po mirties apdovanojamas ir 1928-aisiais įsteigtu Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu. Dramatiškai istorijos verpetuose susiklosto tolesnis K. Grižo šeimos gyvenimas.

Netrukus po vyro mirties jauna našle tapusi F. Grižienė grįžta į savo gimtinę - Šilagalio kaimą Rokiškio rajone. Čia 1927 metų rugsėjo 29 dieną pasaulį išvysta sūnus Vytautas, taip niekada ir nepamatęs gyvo savo tėvo.

K.Grižas su savo žmona Felicija. Apie 1926 m.

Vytautą jo mama auklėjo meilės savo Tėvynei dvasia, pasakojo apie jo tėvo veiklą, ginant Lietuvą nuo išorės ir vidaus priešų.

Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, visus savo vyro K. Grižo apdovanojimus, dokumentus ir nuotraukas ji paslepia savo gimtojoje sodyboje Šilagalio kaime, taip išsaugodama ateities kartoms brangias šeimynines relikvijas.

Vytautas 1944-1945 metais, besimokydamas Rokiškio gimnazijos VII klasėje, kartu su kitais bendraminčiais įkuria pogrindinę organizaciją, spausdina ir platina antitarybinius atsišaukimus, kvietusius kovai prieš okupacinę valdžią. Kartu su bendražygiais jis 1945 m. liepos 16 d. suimamas, brutaliai tardomas ir NKVD karinio tribunolo nuteisiamas 10 metų lagerių, bausmę atliekant Sibiro platybėse, o 1948 m. balandžio 23 d. į Sibirą ištremiama ir F. Grižienė, kaip nuteisto nacionalisto V. Grižo šeimos narė. Tik 1954 metais, jau po J. Stalino mirties, V. Grižas anksčiau laiko, kaip nuteistas būdamas nepilnamečiu, paleidžiamas iš lagerio į laisvę ir grįžta į Lietuvą. 1955 metais iš tremties Sibire grįžta ir jo motina.

Vytautui Grižui 1967 metais sukūrus šeimą ir apsigyvenus Kaune, 1968-aisiais gimsta ir sūnus Gytis Grižas, kurio išsaugoto savo garbingo senelio atminimo dėka ir gimė ši publikacija.

Simboliška, kad Vilniuje gyvenantis ir Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos skyriuje archeologu dirbantis G. Grižas, kaip ir jo senelis, sugrįžo į Kretingą ir 2009 metais šalia Nagarbos piliakalnio atrado II-IV amžiaus Nagarbos kapinyną.

Štai tokia trumpa rokiškėnų Grižų šeimos, palikusios Kretingos žemėje garbingą savo gyvenimo pėdsaką, istorija.

*

Norisi tikėti, kad ateityje K. Grižo atminimas Kretingoje neliks vien granitiniu obelisku ant jo kapo. Jo garbingas gyvenimas Lietuvos bei jos žmonių labui turėtų tapti sektinu ir pagarbos vertu pavyzdžiu ne tik Kretingos policijos pareigūnams, bet ir visiems kretingiškiams.

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (4)